Geolingvistikos centro mokslo darbuotojos dr. Agnės Čepaitienės ir jaunesniojo mokslo darbuotojo Aido Gudaičio straipsnis „Petro Būtėno aprašytų XX a. pradžios okuojančių šnektų ribų rekonstrukcija“
Atlikus Petro Būtėno ištirtų rytų aukštaičių panevėžiškių ploto okuojančiųjų šnektų ribų rekonstrukciją, pabrėžtina, kad jo analizuoto kalbos reiškinio aprašas yra nepaprastai išsamus, o pateikti duomenys – ganėtinai tikslūs, tinkami šnektų ribų rekonstrukcijai GIS priemonėmis atlikti.
Šiuolaikiniais metodais rekonstravus okuojančiųjų šnektų ribas, jas sugretinus su papildomais istoriniais kartografiniais šaltiniais ir pasirėmus naujesniais tyrimais, pagrįsta P. Būtėno straipsnyje deklaruota ribų kilmės teorija: vakarinė okuojančiųjų šnektų riba sutapusi su XVI–XVIII a. Žemaitijos seniūnijos administracine siena, rytinė – su žiemgalių ir sėlių genčių siena. Esama sutapimo tarp vakarinės okuojančiųjų šnektų ribos ir Žemaitijos kunigaikštystės – Upytės apskrities, vėliau ir su Šiaulių–Panevėžio (Upytės) apskričių bei tarpukario Lietuvos valsčių administracinėmis ribomis, taigi ta riba egzistavo nepakitusi daugiau nei 400 metų.
Aktualūs išlieka P. Būtėnui kilę klausimai, taip pat, atlikus rekonstrukciją, atsiranda ir naujų.
Pirma, ar okuojančiųjų pašnekčių šiaurės–pietų krypties kalbiniam vienalytiškumui turėjo įtakos istoriniuose šaltiniuose minimos XIII a. pabaigos žiemgalių migracijos pietryčių kryptimi?
Antra, ar pirmosios ir antrosios šnektos arealų tarminei skirčiai galėjo turėti įtakos dalies okuojančiųjų pašnekčių arealo priklausymas dar 1417 m. įkurtai Žemaičių vyskupijai?
Trečia, koks pietinės okuojančiųjų pašnekčių ribos ties Šiaulėnais–Baisogala–Krekenava–Ramygala–Vadokliais santykis su piečiau Upytės pavieto buvusiu Liaudos (lenk. Lauda) etnografiniu-istoriniu laisvųjų bajorų, kurie jau XVIII a. buvo sulenkėję, regionu?
Atsakyti į šiuos klausimus bus galima atlikus išsamesnius archyvinės, ypač kartografinės, medžiagos tyrimus ir detalesnę įvairių mokslo krypčių rezultatų analizę.
