Geolingvistikos centro mokslo darbuotojos Danutės Valentukevičienės straipsnis „Laiškų, rašytų į Ameriką, kalbinės ypatybės“

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – JAV) iš įvairių Europos šalių – Vokietijos, Lenkijos, Italijos, Airijos, Lietuvos ir kt. – emigravo apie 30 milijonų gyventojų. Lietuviai emigruodavo dažniausiai ieškodami politinio prieglobsčio ar socialinės ir ekonominės gerovės. Nuskurdęs žemės ūkis, tautinis išsivadavimo judėjimas, carizmo represijos, ypač karinė prievolė carinės Rusijos armijoje, buvo tos priežastys, kurios skatino lietuvius ieškoti saugesnio gyvenimo svetur. Net ir XX a. pradžioje, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, emigracijos srautas iš okupuotų vietovių nenuslūgo.

Nemokėdami užsienio kalbų, lietuviai Amerikoje jautėsi svetimi. Ypač sunkus buvo adaptacijos laikotarpis, ne vieną slėgė tėvynės ilgesys. Lietuvoje likę artimieji, norėdami sužinoti, kaip sekasi giminaičiams svetimoje šalyje, siuntė laiškus į JAV. Mažai raštingi, vos baigę kelis skyrius arba mokęsi pas kaimo daraktorius, lietuviai raštu pasakojo šeimos, giminės, kaimo naujienas, dalijosi kitais įspūdžiais. Amerikos lietuviai džiaugėsi naujienomis, o gautus laiškus ilgus dešimtmečius saugojo kaip relikvijas.

Danutės Valentukevičienės straipsnis „Laiškų, rašytų į Ameriką, kalbinės ypatybės“.