Geolingvistikos centro vadovės prof. habil. dr. Danguolės Mikulėnienės publikacija „Tarmiškumo bruožų nomenklatūra: nuo tarminių požymių prie tarmiškumo žymenų“

This page is only available in Lithuanian.

Kviečiame susipažinti su Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vadovės prof. habil. dr. Danguolės Mikulėnienės publikacija „Tarmiškumo bruožų nomenklatūra: nuo tarminių požymių prie tarmiškumo žymenų“ (https://www.zurnalai.vu.lt/respectus-philologicus/article/view/12716/11395).

Tarmiškumas esti susijęs su tam tikrais tarminės kalbos požymiais, iš kurių gana dažnai galima atpažinti kalbantįjį, t. y. numanyti, kad jis yra kitoks, nes kalba kitaip nei aplinkiniai, t. y. priklauso kitai tarminei bendruomenei. Tradiciškai manoma, kad tarmiškumas pirmiausia rodo tarmiškai kalbančio žmogaus sąsajas su vieta, t. y. vietove, kurioje ta tarme kalbama ir iš kurios tikriausiai jis yra kilęs.

Sparčiai kintant tradicinėms tarmėms ir formuojantis regioniniams dialektams (regiolektams), pamažu kinta ir tarmiškumo samprata. Multimodaliosios dialektologijos požiūriu, tarmiškumas jau apima ne tiek vietos, kiek, apskritai, erdvės matmenį, į kurį įkomponuota ir nemažai sociolingvistinių kintamųjų: pavyzdžiui, tarmiškai kalbančio asmens lyties, amžiaus, išsilavinimo ir kt. Tam tikromis sąlygomis (pavyzdžiui, iš kaimo persikėlus gyventi į didmiestį) vieta tampa visai nesvarbus tarmiškumo kriterijus, jei gyventojas nepakeitė savojo kalbinio kodo.

Šiame straipsnyje nagrinėjami keli garsiniai tarminių tekstų fragmentai-stimulai, kurie parengti vykdant projektą „Regioninių variantų ir tariamosios bendrinės kalbos (kvazistandarto) sklaida XXI amžiaus pradžioje: percepcinis tyrimas“. Jais remiantis siekiama sistemiškai įvertinti sunkiau kalbos vartotojų identifikuojamus tarminius blankiuosius požymius, kurie, net ir kintant tradicinėms (pa)tarmėms dėl konvergencijos, divergencijos ar analoginio išlyginimo, vartotojų kalboje išlieka ilgiausiai. Būtent jie dažniausiai ir tampa esminiais skiriamaisiais regiolektų tarmiškumo žymenimis.

Straipsnyje aptariama tarminių požymių nomenklatūra – skiriamieji, būdingieji ir blankieji tarminiai požymiai – tam tikru mastu atitinka Johano Taeldemano pasiūlytą trinarę tarminių ypatybių tipologiją, tačiau visiškai su ja nesutampa, nes pastaroji tarminius požymius vertina ne tiek iš pačios kalbos (resp. tarmės) sistemos, kiek iš vartotojo perspektyvos.