Acta Linguistica Lithuanica 45

This page is only available in Lithuanian.

 

Straipsniai

Saulius Ambrazas. Dėl skaitvardinių būdvardžių su priesagomis -(i)okas (-a) ir -(i)opas (-a) kilmės

Vytautas Ambrazas. Lietuvių kalbos pasyvo raidos bruožai

Laima Grumadienė. Sociolingvisinis žvilgsnis į XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimiją.

Artūras Judžentis, Jūratė Pajėdienė. Daukšos Katekizmosujungiamieji sudėtiniai sakiniai

Gina Kavaliūnaitė. Adesyvas Chylinskio Naujojo Testamento vertime

Milda Lučinskienė. Ne Jaknavičiui priskiriamų Evangelijų leksikos redagavimas 1674 metų Ewangelie polskie y litewskie leidime

Alma Ragauskaitė. Kauno miestiečių pavardžių formavimasis xvi–xviii amžiuje

William R. Schmalstieg. Lithuanian and Indo-European Phonological Parallels

Virginija Vasiliauskienė. Atributinė frazė su derinamuoju komponentu kiprijono lukausko pamoksluose

Publikacijos

F. W. Haacko laiškas G.A. Franckei (V. Drotvinas)

Recenzijos

Mikalojaus Daukšos Postilė ir jos šaltiniai, parengė J. Palionis (J. Karaciejus)

V. Sirtautas, R. Petkevičienė, Č. Grenda, Rinktiniai kalbotyros straipsniai (St. Keinys)

Naujų darbų apžvalga

Naujų publikacijų apžvalga: Lietuva (A. Judžentis)

Santraukos

Saulius Ambrazas

Dėl skaitvardinių būdvardžių su priesagomis –(i)okas (-a)ir –(i)opas (-a) kilmės

Kai kuriuose senuosiuose raštuose pastebėta būdvardžių, padarytų iš skaitvardžių su deminutyvams (ypač iš būdvardžių, plg. baltokas) būdinga priesaga     -(i)okas(-a). Šis jau XVI–XVII a. nykstantis darybos tipas turi atitikmenų slavų kalbose (plg. liet.dvejokas ir s. bažn. sl. dúvojakú ‘dvejopas’), be to, atitinka seną indoeuropiečių kalbų tendenciją su priesaga *-ko– daryti ne tik daiktavardinius bei būdvardinius deminutyvus, bet ir įvairius deminutyvinės reikšmės neturinčius būdvardžius. Kita vertus, priesaga -(i)opas(-a), su kuria jau XVI–XVII a. plačiai buvo daromi skaitvardiniai būdvardžiai (plg. dvejópas), gali būti lietuvių kalbos inovacija, kilusi iš tos pačios postpozicijos po, turimos prieveiksmiuose su –aip(o) (plg. dvejaip, dvejaipõ ir dvejópai): greta tokios konstrukcijos kaip *dvejai po kadaise galėjo egzistuoti ir *dvejo po.

Vytautas Ambrazas

Lietuvių kalbos pasyvo raidos bruožai

Analitinis pasyvas susiformavo lietuvių kalbos savarankiškos raidos laikais ir skirtingose tarmėse turi savitų bruožų. Tačiau rūšies kategorijos morfologinės bei semantinės prielaidos yra paveldėtos iš prabaltų senovės. Jas sudarė senų vardažodžio formų su *-mo, *-toir su *-nt, *-us darybos reikšmių priešpriešos pagal veiksmo santykį su subjektu.

Vakarinėse Lietuvos tarmėse pasyvas buvo sudarytas su derinamais (vyriškosios arba moteriškosios giminės) dalyviais. Pasyvo konstrukcijos čia dažniausia neturi išreikšto veiksmo subjekto. Konstrukcijos su subjekto genityvu yra retos ir kai kur gali būti atsiradusios dėl atitinkamų pasakymų su adnominaliniu genityvu reanalizės.

Rytinėse ir pietinėse tarmėse derinami neveikiamieji dalyviai išlaikė savo vardažodinę vartoseną. Čia pasyvas daromas su *-mo ir *-to dalyvių senoviškomis bevardės giminės formomis, kurios dažnai siejamos su subjekto (agento) genityvu, pvz.: tėvo buvo sakoma, kiškio bėgta. Tokių konstrukcijų pagrindas yra indoeuropiečių senojo tipo vardažodiniai (nominaliniai) sakiniai su bevardės giminės tariniais, išlaikiusiais nederinamas grynojo *-okamieno formas. Bevardės giminės vardažodžiai su *-mo ir *-to(vėliau virtę bevardės giminės dalyviais) savo reikšme buvo artimi veiksmažodžių abstraktams, o adnominalinis genityvas, reiškiantis veiksmo subjektą, galėjo eiti su jais kaip ir su kitais veiksmažodiniais vardažodžiais, plg. mano valgymas ir mano valgoma, tavo sakymas ir tavo sakyta, o pr. ka ast sta billiton? – was ist das? III 278. Lietuvių kalbos savybinės įvardžių formos, vartojamos su veiksmažodžių abstraktais, rodo subjekto ir posesyvinio genityvo artimą ryšį.

Subjektinio (agento) genityvo platus vartojimas su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais yra veikiausiai pagrįstas jų senoviška vardažodine funkcija ir subjekto genityvo siejimu su veiksmažodiniais daiktavardžiais, savo reikšme artimais bevardės giminės dalyviams. Palankias sąlygas išplisti tokioms konstrukcijoms sudarė ir subjektinės reikšmės susikryžiavimas su partityvine reikšme sakiniuose, žyminčiuose būseną ar jos kitimą, pvz.: Naktį čia būta vilkų.

Laima Grumadienė

Sociolingvistinis žvilgsnis į XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimiją

Nagrinėjami 1554 m. ir 1636 m. Linkmenų valsčiaus inventoriuose užrašyti asmenvardžiai. Kaip netiesioginiu įrodymu remiamasi krikštavardinių asmenvardžių kilmės ir darybos analizės duomenimis ir daroma prielaida, kad XVI a. Rytų Lietuvoje galėjo būti vietovių, o viena iš jų – Linkmenų kraštas, kuriose būta tiek lietuvių, tiek gudų kalbų vartosenos ar bent tokių apraiškų. Abiejuose šaltiniuose aptikta gudiškų krikščioniškų vardų trumpinių, kurie neretai galėjo rastis tik aktyviai vartojant kalbą, o ne dėl užrašinėtojų įtakos. Daroma prielaida, kad XVI a., gal ir anksčiau, dabartinėje Lietuvos teritorijoje bus galėjęs veikti panašus į vėlesnį lenkinimo ir lenkėjimo gudinimo ir gudėjimo mechanizmas: kaip prestižinė kalba per dvarus (lenkų kalbos atveju – dar ir per mokyklas bei bažnyčią) galėjo sklisti gudų kalba, kurią, kaip šnekamąją slavų kanceliarinės kalbos atmainą, vartojo diduomenė. Taigi į šį procesą bus galėjusi patekti ir nedidelė dalis prastuomenės.

 

Artūras Judžentis, Jūratė Pajėdienė

Mikalojaus Daukšos Katekizmo (1595) sudėtiniai sujungiamieji sakiniai

Straipsnyje nagrinėjami knygą sudarančių veikalų – Katechismoir Trumpo budo – sujungiamaisiais sakiniais reiškiami prasminiai ir sintaksiniai santykiai. Pagrindinis dėmesys skiriamas jungiamiesiems žodžiams ir dėmenų tvarkai. Vertimai lyginami su originalais.

Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai išnagrinėtuose veikaluose pagrindiniais bruožais atitinka dabartinės bendrinės kalbos sakinius. Iš ryškesnių jų skirtumų minėtini šie:

1. Vertimo lyginimas su originalu rodo to meto lenkų ir lietuvių kalbų sudėtinių sakinių, reiškiančių gretinamuosius dėmenų tarpusavio santykius, neatitikimą: lenkiškiems sakiniams su jungtuku a šių santykių raiška buvusi kur kas būdingesnė nei atitinkamiems lietuvių kalbos sakiniams su jungtuku o.

2. Išnagrinėtų veikalų kalbai labiau nei dabartinei bendrinei vartosenai būdinga prasminių santykių ar jų atspalvių raiška postpoziciniais prie jungtukų prišlyjančiais žodeliais. Pavyzdžiui, priežasties santykiai reiškiami sakiniais su jungiamaisiais žodžiais ir todrin, ir teip; nuolaidos – su ir vėl atpenč; pridurtiniai – su ir tai. Tokia postpozicijų vartosena ne visais atvejais tiesiogiai priklauso nuo originalo.

3. Daukšos vertimuose matyti didesnis nei dabar pagalbinių žodžių polifunkciškumas. Dažnai tas pats žodelis gali eiti ir prieveiksmiu arba dalelyte, ir sudėtinio arba porinio jungtuko dalimi, ir pats vienas atlikti jungiamojo žodžio vaidmenį.

4. Postpoziciniai žodeliai išnagrinėtuose veikaluose palyginti dažnai vartojami ne antroje, o trečioje ar net ketvirtoje dėmens vietoje. Tokia jų vartosena ne visais atvejais priklauso nuo originalo, todėl kažin ar gali būti paaiškinta vien lenkų kalbos įtaka.

Ištirtų Daukšos veikalų sudėtiniai sujungiamieji sakiniai skiriasijungiamųjų žodžių inventoriumi: jungtukai tačiau ir vienok(ig)vartojami tik Trumpame Bude.

Gina Kavaliūnaitė

Adesyvas Chylinskio Naujojo Testamento vertime

Adesyvu Chylinskio Naujajame Testamente dažniausiai verčiamos olandiško originalo prielinksninės konstrukcijos in + Dat. / Acc., by + Dat., lenkiškų vertimo šaltinių prielinksninės konstrukcijos w + Loc., rečiau – u + Gen. Gerokai rečiau atitinkamose vietose yra olandų op + Dat. Acc., voor + Dat. / Acc., aen + Dat. / Acc. ir lenkų przy + Loc., przez + Acc. bei z + Instr. Nėra pagrindo tvirtinti, kad vertimo originalų prielinksninės konstrukcijos būtų skatinusios adesyvo vartoseną.

Adesyvo vartojimas yra susijęs, kaip jau anksčiau buvo atkreipęs dėmesį Zigmas Zinkevičius, su gyvumu. Wojciechas Smoczyńskis yra priėjęs prie išvados, kad tarp adesyvo ir inesyvo yra papildomosios distribucijos santykis pagal gyvumo : negyvumo priešpriešą. Pasirodė, kad adesyvo vartojimo dažnumas Chylinskio vertimo tekste labai tiksliai atitinka M. Silversteino gyvumo hierarchijos skalę: kalbos dalys ir jų subkategorijos, šioje hierarchijoje užimančios aukštesnę vietą, adesyvu reiškiamos dažniau. Taigi dažniausiai vartojami pirmojo ir antrojo asmens įvardžių adesyvai, rečiau – (laipsniška mažėjimo tvarka) tikriniai vardai, trečiojo asmens įvardžiai bei asmenų pavadinimai; gyvų būtybių (ne žmonių) ir negyvų daiktų pavadinimų adesyvo formų nėra. Be to, adesyvo vartojimo dažnumas yra tiesiogiai susijęs su individualumo hierachijos požymiais: dažniau vartojami tikrinių vardų bei kalbos dalių, individualumo hierarchijoje užimančių aukštesnes vietas, adesyvai; nevartojami mažą individualumo laipsnį turinčių kategorijų – vardažodžių abstraktų, daiktavardžių daugiskaitos – adesyvai.

Literatūroje dažnai rašoma apie adesyvo ir inesyvo reikšmių skirtumo neutralizavimą senuosiuose raštuose ir šių linksnių painiojimą. Apie painiojimą galima kalbėti tiktai tuomet, kai to paties žodžio inesyvas ir adesyvas pramaišiui vartojami skirtingose vietose, bet tame pačiame kontekste. ChNT yra vos keletas tokių atvejų. Paprastai inesyvo ir adesyvo reikšmės labai gerai skiriamos, būtent pagal gyvumo : negyvumo priešpriešą.

Paprastai, kalbant apie inesyvo ir adesyvo painiojimą nenurodoma aiškių kriterijų, kas vadinama tuo painiojimu. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, kad tarp inesyvo ir adesyvo yra papildomosios distribucijos santykis, šių linksnių nederėtų laikyti atskirais linksniais, o skirtingais vietos reikšmės linksnio variantais, lemiamais leksinės reikšmės. Taip vertinant inesyvo ir adesyvo santykį, būtų galima lengvai paaiškinti skirtingų kalbos dalių inesyvo ir adesyvo vartojimą identiškuose kontekstuose, netgi toje pačioje vardažodinėje frazėje. Taigi daugumą literatūroje pateikiamų pavyzdžių, traktuojamų kaip adesyvo ir inesyvo painiojimas, reikėtų vertinti kitaip.

Milda Lučinskienė

Ne Jaknavičiui priskiriamų Evangelijų leksikos redagavimas 1674 metų Ewangelie polskie y litewskie leidime

1647 metais Vilniuje buvo išleistos Jono Jaknavičiaus Ewangeliepolskie y litewskie. Zigmas Zinkevičius atkreipė dėmesį, kad septynios paskutinės evangelijos (JE47201-211) verstos ar stipriai redaguotos kito asmens ir nurodė nežinomam redaktoriui būdingus kalbos bei rašybos bruožus (1971: 154). 1674 metais pasirodė kiek pataisytas ir papildytas antrasis šių Evangelijų leidimas (JE74). Šiame straipsnelyje apžvelgti JE47 Jaknavičiaus teksto ir anoniminio taisytojo leksikos skirtumai. Taip pat aptariama, kaip JE74 redaktorius šias leksemas keitė ir derino prie didesnės teksto dalies. Šie skirtumai aptariami atsižvelgiant į originalo kalbą bei lyginant su kitų XVI–XVII a. lietuviškų raštų duomenimis.

Leksikos skirtumų analizė parodė, kad JE74 redaktorius atsisakė retai vartojamų ir Jaknavičiaus tekstui nebūdingų leksemų (gentis, kuris gi vienas, mala, nuopelnas) ir jas pakeitė šiame tekste dažniau vartojamomis (giminė, kiekvienas), o tais atvejais, kai Jaknavičiaus tekste nerado reikiamo varianto, matyt, vartojo savo tarmės žodį (kandžia, užmokesnis). Taip pat šis redaktorius suvienodino jungtuko net vartoseną 1674 metų leidime.

Nuosekli kalbos faktų atranka liudija tam tikrą normos egzistavimą rytiniu raštų kalbos variantu parašytuose raštuose. Tai patvirtintų ir tas faktas, kad visi šie JE74 taisymai nuo lenkiškojo originalo nepriklausė. Straipsnyje aprašyti negausūs paskutinių 7 evangelijų leksikos taisymai liudija, kad didžioji teksto dalis JE74 taisytojui buvo priimtina – taigi jis irgi (kaip ir JE47 anoniminis redaktorius) turėjo būti kilęs iš Vilniaus krašto, bet netoli nuo an / un izofonos.

 

Alma Ragauskaitė

Kauno miestiečių pavardžių formavimasis xvi–xviii amžiuje

 

XVI–XVIII a. 12000 kauniečių įvardijimų analizė parodė, kad visose lokalinės miestiečių bendruomenės grupėse pavardės susidarė skirtingu laiku. Anksčiausiai susiformavo miestiečių elito pavardės. Jau XVI a. pirmojoje pusėje aukštesnę padėtį visuomenėje užimantys kauniečiai bei germaniškos kilmės antroponimais užrašyti asmenys (dažniausiai liuteronų bendruomenės nariai) turėjo pavardes. Antrojoje šio šimtmečio pusėje bei XVII a. pirmojoje pusėje dalis miestiečių luomo vidurinio bei žemesniųjų sluoksnių asmenų turi vienodą, paveldimą antroponimą. 1662–1673 m. suolininkų bei 1683–1773 m., 1686–1776 m. magistrato ir suolininkų knygos rodo iš esmės visus kauniečius jau turėjus pavardes.

Sugretinus bajorų bei valstiečių luomų pavardžių susidarymo ir nusistovėjimo duomenis su kauniečių pavardžių formavimosi laiku paaiškėjo, kad miestiečių pavardės susidarė anksčiau nei valstiečių, bet vėliau nei bajorų. Mat pastarųjų pavardžių, kaip spėjama, jau būta XV a., toliau jos intensyviai formavosi XVI a. ir vėlesniu laiku. Valstiečių pavardės sporadiškai pradėjo formuotis tik XVI a. pačioje pabaigoje, toliau labai sparčiai formavosi XVII a. ir baigė susidaryti XVIII a. Tuo tarpu XVI a. pirmojoje pusėje Kaune gyvenę vokiečiai ir lietuviai kauniečiai (elitas) neabejotinai turėjo paveldimus asmenvardžius. XVII a. antrojoje pusėje visų miestiečių luomo sluoksnių asmenys turėjo pavardes. Jų stabilizacija tęsėsi ir XVIII a.

William R. Schmalstieg

Kelios fonologinės lietuvių kalbos ir indoeuropiečių prokalbės paralelės

Anot F. Antkowskio, dvibalsių monoftongizacijos procesų būta visų indoeuropiečių kalbų istorijoje. Baltų ir kitose indoeuropiečių kalbose paliudyti monoftongizacijos atvejai padeda suvokti kai kuriuos vidinius indoeuropiečių prokalbės raidos bruožus. Pavyzdžiui, Z. Zinkevičius nurodo, kad rytų aukštaičiai panevėžiškiai tvirtagalius ir nekirčiuotus dvibalsius ai, ei, au galūnėse verčia e, ẹ, o: Biržuose bendrinės kalbos vnsk. naud. formą rankai atitinka runke, o vnsk. kilm. formą turgaus atitinka turgos. Panašių monoftongizacijos atvejų randama latvių tamniekų tarmėse, pvz., mêt < meita ‘duktė, mergina’, loks < lauks ‘laukas’. Tocharų B kalba dvibalsius išlaiko, o tocharų A kalboje jie monoftongizuojami, pvz., toch. A nenci ‘tikrai’ = B nai ‘taip’; A we (fem.) ‘dvi’ = B wai ‘ir’ < ide. *dwai, toch. A olar = B aulāre ‘palydovas, draugas’. Senosios graikų kalbos žodis nai ‘taip, iš tiesų’ dabartinėje kalboje tariamas [né]. Gotų kalbos digrafą ai, atspindintį ide. *ai, *oi arba *ėi tęsinį, dauguma tyrėjų siūlo skaityti /ae/, pvz., vnsk. naud. formoje gib-ai‘dovanai’. Slavų kalbose, kaip žinoma, ide. *oi and *ai susiliejo su *ē ir virto ě, kaip rodo sen. b. sl. vnsk. naud. ir viet. forma rocě‘rankai, rankoje’, kurią galima gretinti su bendrinės lietuvių kalbos rank-ai ir tarmine runk-e, su lygiagrečia slaviškajai, bet vėlesne monoftongizacija. Panašiai slavų kalbose *au ir *ou virsta u, plg. *-u kamieno vnsk. kilm. med-u ‘medaus’. Sanskrite prokalbės dvibalsiai *ai, *ei ir *oi duoda *ē, o *au, *eu ir *ou duoda *ō, plg. *woid– > skr. ved-a ‘žinau’ bei *-u kamieno vnsk. kilm. madh-o-h‘medaus’. Panašių reiškinių nustatyta ir kitose kalbų šeimose, pvz., klasikinės arabų koinė dvibalsiai /ay/ ir /aw/, išlikę Zahlės tarmėje, daugelyje kitų tarmių (pvz., Tyro, Sidono, Beiruto) yra monoftongizuojami ir virsta /e:/, /o:/, pvz., /bayt/ : /be:t/ ‘namas’, /lawn/ : /lo:n/ ‘spalva’.

                Vidinėje indoeuropiečių prokalbės raidoje taip pat vyko monoftongizacijos procesai, pvz., ide. šaknis *dow– ‘duoti’ prieš priebalsį virto *dō– > lie. dúo-ti, gr. (es. l. vnsk. 1 asm.) (di)-dōmi, skt. (dã)-dā-mi ‘duodu’. Prieš balsius einančios formos *dow– tęsinys randamas tokiuose dariniuose kaip lie. dãv-ė, Kipro graikų dowenai ‘duoti’ ir umbrų vnsk. 3 asmens liep. nuos. (pur)do-vi-t(u)= lot. perricito ‘tegul aukoja’.

Panaši kaita kaip šaknyje *dow– :*dō– matyti vnsk. 1 asmens galūnėje *-oN (N = m or n), iš kurios kilo ir pirminė galūnė *-ō, ir antrinė galūnė *-oN. Pirminę galūnę paliudija lot. fer-o, gr. phérō, skr. bhár-ā-mi (su vėliau pridėta atematine galūne –mi) ir lie. neš-ù, antrinę galūnę rodo lot. sum < *e-sóm ‘esu’, imperfekto vnsk. 1 asm. gr. épheron, skr. ábhar-am ‘nešiau’.

Virginija Vasiliauskienė

Atributinė frazė su derinamuoju komponentu Kiprijono Lukausko Pamoksluose

Iš Lukausko Pamokslų buvo išrinkti 1541 junginiai su derinamuoju pažyminiu ir ištirta jų pozicija pažymimojo žodžio atžvilgiu. Šių junginių žodžių tvarkos analizė rodo, kad palyginti su XVI – XVII a. religiniais raštais vieno ar kito pozicinio modelio pasirinkimas šiame XVIII a. religiniame veikale tampa labiau motyvuotas, tų pačių leksemų poziciniai variantai retesni, sumažėja pažyminių pozicijos neapibrėžtumo atvejų, tačiau senojoje kalboje ėmęs ryškėti atributinės frazės modelis iš esmės nekeičiamas. Todėl šį laikotarpį galima laikyti XVI – XVII a. pradėjusių formuotis normų tąsos ir jų stabilizacijos etapu.

Pamoksluose dominuoja skaitvardinio ir įvardinio pažyminio prepozicija. Postpozicinis įvardis atsiduria enklitinėje pozicijoje ir padeda labiau iškelti, akcentuoti prieš jį einantį pažymimąjį daiktavardį arba su juo yra susijęs apoziciniu ryšiu. Kontrasto kirtį gali gauti tiek prepoziciškai, tiek postpoziciškai vartojamas įvardis. Dažnesnė postpozicija būdinga tik įvardžiams koks ir toks. Įvardis koks savo dažna postpozicine vartosena ryškiai skiriasi nuo kitų įvardžių ir Sirvydo bei Bretkūno pamoksluose. Pabrėžiamoji funkcija įvardį pats priartina prie dalelyčių.

Būdvardžio vieta aptariamame tekste nėra griežčiau apibrėžta. Lukauskas kai kuriais atvejais vietoj daiktavardžio genityvo vartoja būdvardžius su priesaga -iškas. Beveik du trečdaliai šios priesagos vedinių eina po daiktavardžio. Tokia dažna jų postpozicija, matyt, susijusi su dvikalbystės sąlygomis sustiprėjusiu daiktavardinio ir būdvardinio pažyminio funkcijų maišymu – posesyvinis būdvardis lenkų kalbos pavyzdžiu imtas vartoti ten, kur lietuvių kalboje nuo seno buvo vartojamas daiktavardžio genityvas. Šis pamokslų rinkinys atspindi būdvardžių su priesagomis -iškas, -inis, -ingas formavimosi procesą. Pamoksluose kontrasto kirtį dažnai gauna ne tik postpozicinis, bet ir prepozicinis būdvardis. Postpozicinių būdvardžių svarbumas, jų akcentavimas tekste glaudžiai susijęs su jų vieta frazėje: didesnį informacijos krūvį paprastai turi būdvardžiai, einantys priešpaskutinėje frazės pozicijoje. Žodžių tvarka atributinėje frazėje su būdvardžiu Pamoksluose yra labiau apibrėžta, nuoseklesnė palyginti su XVI – XVII a. raštais. Matyt, tai susiję su bažnytinių raštų kalbos standartizacija. Būdvardžių postpozicija dažnesnė religijos terminijoje, kur dėl kanonizuotų tekstų specifikos palikta originalų žodžių tvarka jau buvo tapusi religinių raštų kalbos norma.

Dalyvių pozicija pažymimojo žodžio atžvilgiu beveik nesiskiria nuo būdvardžių.

Nekontaktinės derinamųjų pažyminių vartosenos atvejų kiekiu Lukauskas lenkia kitą rytietiškai rašiusį autorių Sirvydą. Dominuoja derinamųjų pažyminių distancinė prepozicija. Pažyminiai nuo savo pažymimųjų žodžių gali būti atskirti veiksmažodžių, prieveiksmių, dalelyčių, prielinksninių konstrukcijų, kelių žodžių grupių. Pamokslai pasižymi ypač dažna įvardžių distancine prepozicija. Po įvardžio dažniausiai pasakoma kokia nors enklitinė dalelytė.