Dr. Rita Miliūnaitė: „Žmonės per menkai įsivaizduoja kalbininkų darbą“

This page is only available in Lithuanian.

Pastaruoju metu vis labiau nerimaujama dėl kitų kalbų ar interneto žodyno įtakos lietuviškam žodžiui. Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja humanitarinių mokslų daktarė Rita Miliūnaitė įsitikinusi, kad kol dejuosime, kokia sunki lietuvių kalba, kaip ji trukdo reikšti subtiliausias mintis, o kalbininkus įsivaizduosime tik kaip kalbos prievaizdus, tol aplinka kalbinei savigarbai auginti nebus palanki.

– Esate lietuvių kalbos puoselėtoja, mokslų daktarė, parašiusi kelias knygas. Jums neseniai įteikta Kazickų šeimos fondo įsteigta kalbininko Petro Būtėno ir jo mokinės Aleksandros Kalvėnaitės-Kazickienės atminimą įamžinanti premija. Kaip vertinate tai, kad jūsų triūsą įvertino Amerikos lietuvių fondas?

– Knygų išleista penkios, o dabar įpusėjau jau šeštą. Ir su bendrautoriais yra darbų.

Man pačiai svarbu, kad mano kandidatūrą premijai teikusi iniciatyvinė grupė ir Kazickų šeimos fondo atstovai atkreipė dėmesį ir į mano elektroninius darbus – Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną, taip pat mokomuosius kompiuterinius kalbos žaidimus, kurie tinka ir mokiniams, ir suaugusiems.

Žinomų išeivijos lietuvių parodytas dėmesys malonus, nes antrabangių išeivių, palikusių Lietuvą baigiantis karui, veikla domėjausi dar rašydama daktaro disertaciją. Man rūpėjo XX a. 3–4 dešimtmečių nepriklausomos Lietuvos kalbininkų norminamasis darbas. Šiai kartai priklausė ir Petras Būtėnas. Daug to meto inteligentijos pasitraukė į Vakarus ir ten stengėsi išlaikyti lietuvybę, sukūrė stiprią kultūrinę erdvę, kurioje galėjo gyvuoti ir lietuvių kalba.

Mielas ir sutapimas, kad Aleksandra Kalvėnaitė-Kazickienė, kuri su vyru taip pat pasitraukė į Vakarus 1944 m., buvo kilusi nuo Rokiškio, o tai mano gimtasis miestas.

– Dar kalbininkas Jonas Jablonskis sakė: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti.“ Ką manote apie tai? Kas XXI amžiuje labiausiai kenkia lietuvių kalbai?

– Lengvabūdiškumas. Atsainus požiūris į kalbą. Nesunku lengva ranka iššvaistyti tai, kas klostėsi ne vieną amžių ir buvo sąmoningai kurta daugiau kaip šimtmetį. Turiu galvoje kultūrinę lietuvių kalbos atmainą – bendrinę kalbą. Jonas Jablonskis paklojo jos pamatus, nustatė normų sistemą, vėliau šiuos darbus tęsė minėta prieškario kalbininkų karta. Sovietmečiu teko atremti visuotinį lietuvių kalbos rusinimą. Bendrinę kalbą puoselėjo geriausi mūsų rašytojai, žurnalistai, vertėjai. Šiandien dėl įvairių priežasčių poreikis išlaikyti bendrinę kalbą kaip kultūrinės kalbos etaloną ir ją tobulinti yra gerokai apsilpęs. Į jos vietą viešajame bendravime ateina nešukuota, neturinti aiškios sistemos kalbos atmaina, nereikalaujanti jokių pastangų. Kitų Europos šalių bendrinės kalbos patiria panašias pervartas. Tačiau visiškas atsipalaidavimas bet kurioje srityje anksčiau ar vėliau sukelia chaosą. Nemanau, kad išsilavinusiai ir veržliai visuomenei, turinčiai ambicijų išlaikyti savarankišką valstybę, tai būtų į naudą.

– Žmonės dažniausiai ieško kaltų kur nors toliau, o kiek esame kalti mes patys, atsikratę sovietmečio pančių, kai kalbai turėjo įtakos rusicizmai, bet nesugebėję atsispirti anglų kalbos įtakai?

– Prestižą visame pasaulyje turinti anglų kalba ir daliai mūsų atrodo esanti aukštesnės kultūros simbolis. Todėl kasdienėje kalboje, socialiniuose tinkluose, reklamoje jos intarpų regime ir girdime gana dažnai. Tai tiesiog madinga. Kad anglų kalba nenustelbtų lietuvių kalbos, pirmiausia reikia keisti kalbėjimo apie kalbą toną.

– Regis, didelių poslinkių visuomenė nejaučia, nes patys politikai, deja, nerodo tinkamo pavyzdžio, o ką jau kalbėti apie televizijos laidų dalyvių daromas klaidas?

– Viešieji kalbėtojai, jei pokalbis laisvesnis, dažnai sąmoningai renkasi ne bendrinę kalbą, o vadinamąjį substandartą – tą minėtą nesušukuotą kalbos atmainą, kurioje galima rasti ir angliškų intarpų, ir slengo, ir rusų kalbos poveikio pėdsakų, ir gal kokios tarmės atgarsių. Tad nereikia ten ieškoti kalbos klaidų – toje mišrūnėje atmainoje galima viskas. Kitas dalykas, kokie yra klausytojų (žiūrovų) lūkesčiai, ko jie tikisi iš kalbėtojų. Jeigu lengvo žanro laidoje pokalbininkai vienas kitą biškį patrolino, suprantame, kad jie nusileido iki gatvės stiliaus. Bet orų mergaitė geriau jau nelepteltų biškį šils, biškį šals – žiūrovai to kaip gyvi jai neatleistų.

– Kalbos skurdinimas tiesiogiai susijęs su dvasinių dalykų nuvertėjimu. Knygynų lentynose gausu visokio niekalo, o kai kurie lietuvių klasikai nustumti į paraštes. Ar jums dėl to neskauda širdies?

– Buvusi mano dėstytoja profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė neseniai rašė: „Negalima atskirti kalbos ir mąstymo; atidžiai ir geranoriškai tiesinamas sakinys tiesina ir minties kelią. Prasta, skurdžia kalba negalima išreikšti gilios, savitos minties.“

Minčiai ir jos raiškai brandinti reikia laiko, o kas jo turi šiais „tos beprotiškos gyvenimo skubos“ laikais? Tačiau profesionalai – rašytojai, žurnalistai, vertėjai – turi rasti. Kaip randa laiko šlifuoti kiekvieną judesį šokėjai ar balso skambesį – operos dainininkai.

Skaityti yra ką, tik reikia atsirinkti. Neatmeskime ir gerų verstinių kūrinių. Profesionalūs grožinės literatūros vertėjai savo gimtosios kalbos pajauta yra pranokę ne vieną į rašytojus taikantį rašėją. Geresnio būdo perimti kalbos sistemą ir kaupti kalbos raiškos priemonių atsargas, o kartu lavinti mąstymą, niekas nėra sugalvojęs.

Mokykla turi ugdyti poreikį nuolat plėsti kalbinį akiratį. Paviršutiniškas kalbos esmės, jos paskirties suvokimas leidžia plisti visokiems absurdiškiems mitams.

– Siekdami šiuolaikiškumo, o gal populiarumo, kai kurie autoriai pamėgo svetimybes, keiksmažodžius. Kur čia yra ribos?

– Ribas nustato pati visuomenė. Jeigu jos stipriai peržengiamos, visuomenė siunčia ženklą autoriui. Jeigu autorius mąsto, jis daro išvadas ir reaguoja. Svetimybės ir keiksmažodžiai – pigiausias būdas patraukti dėmesį, užmaskuoti minties skurdumą. Bet civilizaciją ir kultūrą žmonija kūrė ne tam.

– Vienas garsus kalbininkas yra pasakęs: „Jeigu kalba turi bent milijoną kalbančiųjų, jai nėra grėsmės išnykti.“ Ar sutinkate?

– Globalizacijos akivaizdoje tai tik laiko klausimas. Jeigu tas milijonas linkęs augti ir plėstis, gyvuos ir savo kalba kalbės ilgiau. Jei linkęs trauktis, barstytis po pasaulį, prarasti tautinę tapatybę – ilgainiui praras ir kalbinį savitumą.

– O kaip tuomet dėl raštingumo, kai per tą skubą naudodamasis išmaniaisiais telefonais jaunimas nebepaiso elementarių taisyklių? 

– Tai vidinės kultūros ir gebėjimo naudotis įvairiais kalbos ištekliais klausimas. Trumposios žinutės ir sparti elektroninė komunikacija negali neveikti kalbos formos. Todėl skirtingi rašymo stiliai – vienur laisvai ir žaismingai, kitur laikantis rašybos normų – yra normalu. Bėdos prasideda, kai žinučių stilius perkeliamas į oficialesnes kalbos vartojimo sritis. Tai rodo, kad mokykla ne visus išmoko bendrinės kalbos (rašto) pagrindų ir neįtvirtina jos įgūdžių.

– Viena jūsų tyrinėjamų kalbos sričių – interneto kalba, kurios įtaka visuomenės gyvenime yra didžiulė. Esate parašiusi knygą „Kalbos normos ir jų savireguliacija interneto bendruomenėje“. Ką čia dar galima ir net būtina reguliuoti?

– Kalbos normų savireguliacija reiškia, kad visuomenė neleidžia joms pakrikti. Knygoje pateikiau daugybę pavyzdžių, kaip žmonės reaguoja į kalbos normų pažeidimus viešojoje vartosenoje, kaip pliekia žiniasklaidininkus ir kitus viešuosius rašytojus dėl kokio ne savo reikšme pavartoto žodžio ar prasto stiliaus. Šis reiškinys būdingas ir kitakalbėms interneto bendruomenėms. Tik Lietuvoje jis nėra toks paveikus, kad internetinė žiniasklaida sparčiai reaguotų ir tvarkytųsi.

– Ar ne valstybinės, švietimo, kultūros įstaigos čia turėtų rodyti pavyzdį?

– Kalbos etalonas šiuo metu yra žiniasklaidininkų, o kalbos mados – socialinių tinklų įtakdarių rankose. Ir vieni, ir kiti pastebimai veikia kalbos raidą, ir būtų idealu, jei kalba kistų išlaikydama pusiausvyrą tarp kalbos tradicijų ir naujovių.

– Kaip, jūsų nuomone, galima būtų sušvelninti kitų kalbų frazių bei terminijos veržimosi į lietuvių kalbą padarinius?

– Tai būtų įmanoma, jeigu pasistengtume ugdyti kalbinį skonį, kalbinį sąmoningumą. Kritiškai vertinti kraštutinių liberaliųjų lingvistų skleidžiamas mintis. Jie propaguoja atsainumą: kalbėk, kaip kalbi, svarbu susikalbėti. Esą, mums prireikia kitos kalbos pasakymo ne todėl, kad nemokėtume pasakyti sava kalba, o dėl kitoje kalboje esančių niuansų.

Gerai, kol tai su saiku. Bet mėgaudamiesi svetimais vaisiais, pradedame pamiršti savo kalbos skonį. Mintis įstringa, nerasdama lietuviško žodžio, nes jo vietą įprantama užkišti kitakalbiu. Kalba nevartojama rūdija ir ima atrodyti nepatogi.

– Bet juk kai kurie kalbininkų sugalvoti lietuviški naujadarai, ypač kalbant apie kompiuterinę techniką, sulaukia prieštaringų vertinimų.

– Kompiuterijos terminus kūrė ne kalbininkai, o kompiuterininkai. Terminologai tik teikė patarimų, kuris variantas kalbiškai tinkamesnis. Įsivaizdavimas, kad kalbą kuria kalbininkai, yra vienas iš tų anekdotais apaugusių mitų.

Kasdien tvarkau internetinį Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną ir puikiai matau, kas kuria naujus žodžius. Kuria visi, kas turi kalbos pajautą. O tokių yra labai daug.

– Ar kalbininkų darbas kartais nepanašus į kovą su vėjo malūnais?

– Ar daug dabar matyti kalbininkų, besibūriuojančių su ietimis prie tų vėjo malūnų? (Šypsosi.) Žmonės menkai įsivaizduoja, koks tas kalbininkų darbas. Gal kokie penki procentai tiria bendrinės kalbos normas ir teikia kalbos rekomendacijas, o dauguma dirba kitus darbus: tiria senuosius raštus, dabartinės kalbos naujoves, rašo žodynus, atnaujina gramatikas, tyrinėja vietovardžių ir asmenvardžių kilmę, nagrinėja tarmes ir aprašo jų pokyčius, plėtoja kalbos technologijas, tiria visuomenės požiūrį į kalbą.

Beje, kalbos konsultacijų poreikis tebėra didelis, jis niekur neišnyks – tai rodo ir kitų šalių praktika. Tik ietys jau padėtos į muziejus: demokratinėje visuomenėje natūralu pereiti prie lygiaverčio dialogo.

– Beje, ką apie tai sako jūsų vyras, žinomas kalbininkas ir ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas Aldonas Pupkis? Ar dažnai pasiginčijate kalbos klausimais?

– Kai Aldonui buvo liepta eiti į pensiją, jis nuėjo į archyvus. Ėmė rašyti ir leisti vieną knygą po kitos. Raginu imtis to, ko niekas kitas neparašytų. Štai ir dabar baigė studiją apie bendrinės tarties normų raidą nuo tarpukario iki mūsų dienų – radijuje, televizijoje, teatre, švietimo sistemoje. Kas toje knygoje ieškos aštrių potyrių – tikrai ras. 

O kalbos klausimais kalbamės kasdien jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Bet yra griežta taisyklė: tik iki dešimtos vakaro.

Kalbino žurnalistė Giedrė Milkevičiūtė. Interviu publikuotas žurnale „Savaitė“ (nr. 33, 2020 m. rugpjūčio 13 d.)