Dr. Rita Miliūnaitė: kalba auga kartu su visuomene

This page is only available in Lithuanian.

Keičiasi gyvenimas, kinta ir kalba. Apie tai, kaip gimsta nauji žodžiai, ką reikėtų priimti ir ką taisyti, kalbamės su Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausiąja mokslo darbuotoja dr. Rita Miliūnaite.

Kokiais keliais į gimtąją kalbą patenka nauji žodžiai?

Naujų žodžių kiekvienoje gyvoje, neuždaroje nuo pasaulio vyksmo, kalboje paprastai atsiranda keliais būdais: skolinamasi ar verčiama iš kitų kalbų arba pasidaroma savo darybos priemonėmis.

Pavyzdžiui, neseniai pasiskolinome antivakserį („kas nusistatęs prieš skiepus ir skiepijimą – skiepų priešininkas“), ir prireikus pagal lietuviškas realijas atsiradok (kas pasiskiepijo nuo koronaviruso be eilės, pagal pažintis – „blatą“). Iš anglų kalbos išsivertėme koronavakarėlį (angl. corona party) – pavadinti per koronaviruso pandemiją vykstančiam vakarėliui, kuris kartais rengiamas su ketinimu greičiau užsikrėsti ir persirgti. Šių visai naujų žodžių dar nėra aprašyta pagrindiniuose lietuvių kalbos žodynuose, bet jie jau pateko į Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną, kuriame ir kaupiama naujoji lietuvių kalbos leksika.

Ar nekyla grėsmė, kad naujieji skoliniai nuskurdins kalbą?

Skoliniai reikalingi tada, kai neturime kuo juos pakeisti, naudodamiesi savos kalbos ištekliais. Ypač tai pasakytina apie kitų šalių realijas, kurioms pavadinti nė nereikia kurti atitikmenų. Pavyzdžiui, tokie yra japonų kalbos skoliniai sušis, animė, terijakis ar, tarkim, arbatos rūšių pavadinimai mačià, kombučià, kukičià ir daugybė kitų.

Paprastai priimame daugelyje kalbų paplitusius klasikinių graikų ir lotynų kalbų pagrindu atsiradusius tarptautinius žodžius arba, jeigu ir jiems turime gerų atitikmenų, tinkamiausią variantą renkamės atsižvelgdami į kalbos stilių. Mokslo, administracinei kalbai paliekame tarptautinius, o kasdienėje kalboje, žiniasklaidoje pirmenybę turėtume teikti lietuviškiems. Pavyzdžiui, kuo blogesnis lietuviškas žodis staigmena už skolinį siurprizas? Arba, įsikandę skolintą realybę, visai baigiame pamiršti lietuvišką žodį tikrovė. Bet yra ir kitokių pavyzdžių. Šiandien dažnai žiniasklaidoje girdime kalbant apie koronaviruso genomo sekoskaitą. Tai lietuviškas terminas, nurungęs skolintos šaknies sekvenavimą.

Arba – visuomenė dabar jau nesutiktų grįžti prie tarptautinio žodžio „distancinis“, kai kalbame apie nuotolinį mokymą. O dar ne taip seniai šie žodžiai konkuravo.

Jeigu skolinių darosi labai daug (o puikuotis anglybėmis dabar dažnas yra pamėgęs), jie tikrai ima stelbti savus žodžius. Nevartojami lietuviški žodžiai ilgainiui pamirštami. Žinoma, kad kalbos savitumui tai nėra gerai. Todėl svarbu neprarasti saiko.

Atskira šneka būtų apie motyvuotą skolinių vartojimą, pavyzdžiui, kai norima perteikti kokio ankstesio laikotarpio atmosferą (su čemodanaisprofkėmisgazirovkėmis ir pan.) ar sukurti personažo charakterį. Kuo žmonės laisvesni ir kuo geriau moka kalbą, tuo geriau jaučia, kada galima tokiais dalykais žaisti.

Kaip ir kas atsijoja netinkamus žodžius?

Jeigu kalbėsime apie bendrinę lietuvių kalbos atmainą, jos normos klostosi dvejopai. Bendrinę kalbą, kurios pagrindus padėjo Jonas Jablonskis, šiuo metu kuria ir vartoja visuomenė, palaikydama jos normas, atmesdama atgyvenusius dalykus, išrasdama naujas kalbos madas. O kalbos specialistai tiria vartoseną ir, remdamiesi kalbos dėsniais, atrenka bendrinei kalbai tinkamiausias normas, pataria, kaip išlaikyti ir atnaujinti bendrinę kalbą, kad ja galėtume susikalbėti, nesvarbu, kokios tarmės ar tautybės būtume.

Pavyzdžiui, Lietuvių kalbos institute tiriama vartosena, rašomi tarmių ir norminamieji žodynai, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija teikia bendrinės kalbos vartojimo rekomendacijas. Kasmet paskelbiama sąrašų, kuriuose pateikiami naujausi skoliniai ir siūlomi jų atitikmenys. Kartais užtenka tik susitarti dėl skolinio formos. Jei to nebūtų, žiniasklaida, prekybos centrai mirgėte mirgėtų nuo rašybos įvairovės. Pavyzdžiui, kol dar nebuvo nusistovėjusi žodžio „mocarela“ rašyba, matėme visko: mozzarellamozarelamodzarela... „Gaspačas“ (šaltoji ispaniška trinta sriuba iš pomidorų, česnakų, pipirų ir kitų daržovių) buvo rašomas dar įvairiau: gaspačisgaspačogaspachogazpačogazpacho.

Kaip naujažodžius priima kitos kalbos?

Globalizmo ir visuotinės internetizacijos sąlygomis nieko keista, kad viena kalba – anglų – įgavo globaliosios kalbos statusą. Įvairių šalių kalbų tyrėjai pastebi anglybių plūsmą, bet į tai žiūri nevienodai, nes skiriasi šalių kalbos vartojimo tradicijos ir kalbos politika. Tarkim, danai nemato anglybių pavojaus savo kalbai (kuri, beje, kaip ir anglų kalba, priklauso tai pačiai germanų kalbų šeimai). Jie pritaiko skolinių rašybą prie danų kalbos ir nelabai supranta, ko mes, lietuviai, beje, ir islandai, tiek rūpinamės savo kalbos grynumu.

Na, o ką tik prieš kelias dienas britų dienraštis „The Guardian“ paskelbė straipsnį, kuriame žinomas graikų kalbos profesorius reiškia didelį susirūpinimą, kad kasdienė graikų kalba, pavyzdžiui, prekių ir paslaugų pavadinimai, vis labiau anglėja. O koronaviruso pandemija graikų kalboje pažėrė naują saują anglybių.

Tos bendruomenės, kurioms svarbu saugoti savo kalbos savitumą, skolintųjų naujažodžių srautą stengiasi reguliuoti kalbos politikos priemonėmis.

Daug žodžių (feisbukas, influenceris, gūglas…) patenka su naujomis technologijomis. Iš pradžių juos rašydavome kabutėse, dabar nebe? Ar yra kuo juos pakeisti?

Tie skolinti žodžiai, kurie reiškia prekių ženklus, pirmiausia į kitas kalbas patenka kaip tikriniai pavadinimai. Juos rašome originalo kalba su kabutėmis. Tačiau dažnai vartojami, tokie žodžiai kasdienėje kalboje ilgainiui gali tapti bendriniais. Tada nusitrina kabutės, o gramatinės formos, rašyba, tartis ir kirčiavimas pritampa prie juos pasiėmusios kalbos sistemos.

Todėl visai normalu, kad pagaliau žiniasklaida, kai reikia laisvojo stiliaus, ėmė rašyti ne „Facebook“, o feisbukas, ne „Crocs“, o kroksai, ne „Google“, o gūglas.

Žinoma, oficialiuose stiliuose turi būti išlaikomi originalieji pavadinimai. Jų keisti lietuviškais nėra reikalo, nebent pajuokaujant. Veidaknygė ar snukiaknygė greta feisbuko taip pat gali rasti savo vietą.

Na, o influenceris yra bendrinis žodis, be to, gana sprangus, nepatogus, tad nieko keista, kad jam lietuviškų atitikmenų žmonės sugalvojo ne vieną: įtakdarys, įtakininkas, įtakonešis ir pan. Įtakdarys neblogai plinta ir šiuo metu labiausiai konkuruoja su influenceriu. Beje, Aidas Puklevičius net juokauja: atitikmuo priklauso nuo influencerio kategorijos: „įtakotukams pakanka ir poros šimtų, įtakininkams – poros tūkstančių, o įtakonešiams – jau ir dešimčių tūkstančių“ sekėjų socialiniuose tinkluose.

Nemažai naujų žodžių mus pasiekė per kompiuterius. Jaunimas sako ne ištrinti, sako delitinti. Girdime baninti, laikinti, taginti. Puikiausiai galėtume rasti lietuviškų atitikmenų, bet nelabai stengiamasi. Gal ir jie prigis?

Kasdieniame profesiniame kompiuterininkų žargone tokie žodžiai yra suprantamas daiktas. O bendrinės lietuvių kalbos panãšios svetimybės niekuo nepraturtina, tad jeigu tik galima rasti gerų savų atitikmenų, juos reikia ir vartoti. Ar labai daug pastangų reikia, bendraujant nuotoliu, užuot sakius „pašierinsiu ekraną“, sakyti – „pasidalinsiu ekranu“? Laukiu, kada nuotolinių renginių vedėjai sugalvos pagaulų atitikmenį „čiatui“ – rašytinių pokalbių langui nuotolinėse programose. O gal mokytojai su mokiniais jau sugalvojo? Siųskite siūlymus Naujažodžių duomenynui.

Žodis „melagiena“ į mūsų kalbą atėjo palyginti neseniai. Dabar viešojoje kalboje mažai kas sako klaidinga žinia, netiesa, melas ar kitaip (lietuvių kalba tokia turtinga!). Kaip kalbininkai vertina tokius ir panašius naujažodžius?

„Melagiena“ yra naujas patogus žodis. Stebėdami vartoseną, jį pagavome 2017 metais, maždaug tada jis jau buvo atsiradęs. Puiku, kad šis vykęs naujadaras paplito, žmonės jo nesikrato. „Melagiena“ pritampa prie lietuvių kalbos žodžių darybos sistemos ir semantiškai pritinka prie šaknies mel- darinių lizdo. Nieko to nepasakytume apie anglišką jo atitikmenį fake news – nei išlinksniuosi, nei skaičiais pakaitysi. Žinoma, galima vartoti ir sinonimiškus lietuviškus atitikmenis, pagal kiekvieno poreikius ir kontekstą.

Arba „perteklinis“. Kokia prasme ši sąvoka būtų pateisinama?

Įrašiusi žodį „perteklinis“ į Teisės aktų informacinės sistemos paiešką, radau 67 dokumentus, kur šis žodis vartojamas. Tad nieko keista, kad, suaktualėjus su pertekliškumu, su nereikalingu ko nors viršijimu susijusiems reiškiniams, suaktyvėjo ir šio žodžio vartosena. Teisės kalba turi būti tiksli, ir jeigu jau ten tas žodis yra, jis reikalingas. O kasdienėje kalboje nereikalingam pertekliui nusakyti galime rasti įvairių sinonimų – nebūtinas, nereikalingas, nevertas – pagal kontekstą.

Kartais žodžio dėl lietuviškumo nesupeiksi, bet jis vartojamas per įkyriai. Tarkime, „snygis“ (nors sninga vos vos), „tvarus“. Gal tai mada, kuri vėliau praeis? Ką bendra turi kalba ir mada?

Būdvardis „tvarus“ ir jo vediniai mūsų kalboje padažnėjo dėl Europos Sąjungos dokumentų vertimų į lietuvių kalbą. Taip, tai savotiška mada, kuri anksčiau ar vėliau praeis. Atsiras kitų madingų žodžių.

O „snygis“ yra sezoninis žodis. Praeina žiema (jeigu ji iš viso būna), „snygis“ iš viešumos dingsta. Kaip šis žodis atsirado, kodėl jis žmonėms nepatinka, esu neseniai rašiusi knygoje „Kalbos normų savireguliacija interneto bendruomenėje” (2018). Tai ne šių dienų kūrinys. Jis yra dar 1984 m. išleistame „Lietuvių kalbos žodyne“. Jeigu meteorologams „snygio“ reikia, jie ir vartoja, tad šiuo atveju ne mada, o poreikis. Kai kas prie „snygio“ jau priprato ir vartoja nesiraukydami.

Kasdienėje kalboje dažniau gal reikia veiksmažodžio – kas vyksta? Tad ir nepamirškim, ką savo kalboje turim: snyguriuoja, snaiguriuoja, snieguliuoja, snaigalioja, snaigo, snigčioja, snignoja, snygaroja, sneigėja, drebia, birena…

Interviu autorė Dalia Byčienė. Tekstas publikuotas portale Respublika.lt 2021 m. vasario 14 d.