Dokt. Žydrūno Šidlausko interviu apie disertaciją „Kauno marių užtvindytų gyvenviečių vietinio kalbinio varianto rekonstrukcija ir dabartinė vartosena“

Kviečiame skaityti interviu su dokt. Žydrūnu Šidlausku apie disertaciją „Kauno marių užtvindytų gyvenviečių vietinio kalbinio varianto rekonstrukcija ir dabartinė vartosena“.

1. Jūsų disertacija vadinasi „Kauno marių užtvindytų gyvenviečių vietinio kalbinio varianto rekonstrukcija ir dabartinė vartosena“. Gal galėtumėte trumpai pristatyti, apie ką yra Jūsų darbas, koks jo tikslas, ko siekėte savo tyrimu?

XX a. 6-ajame dešimtmetyje, statant Kauno hidroelektrinę (Kauno HE), iš Nemuno slėnio buvo iškeldinti gyventojai, keliasdešimties kaimų ir užlieta Rumšiškių miestelio teritorija – suformuotos Kauno marios. Žmonės išsisklaidę po kitas vietoves, dabar daug jų jau mirę.

O koks tai buvo plotas? Kokia šnekta (ar šnektomis) kalbėjo gyventojai? Ar ji išlaikyta? Kirbant daugybei klausimų, buvo suformuluotas disertacijos tikslas – atlikti Kauno marių užtvindytų gyvenviečių vietinės šnektos rekonstrukciją.

 2. Kaip susidomėjote Kauno marių užtvindytomis gyvenvietėmis?

Apie Kauno marių užtvindytas gyvenvietes užsiminė būsima vadovė, profesorė Danguolė Mikulėnienė. Tokių dialektologinių rekonstrukcinių bandymų anksčiau nelabai būta, taigi prikaustė smalsumas, noras atrasti, ištirti.

Dialektologija man buvo naũja, tad po magistro studijų pasirodė tinkamas derinys – kryptis ir avantiūra viename. O apsilankius kasmetiniame renginyje Pėdos marių dugne, skirtame užtvindytoms gyvenvietėms paminėti, tyrimo svarba dar labiau išryškėjo.

Pagauli marių istorija ėmė skleistis įvairiais rakursais, viena intriga vedė prie kitos…

3. Kuo yra ypatingi tarminės rekonstrukcijos tyrimai? Kaip Jums sekėsi atlikti Kauno marių dugno šnektos ypatybių rekonstrukciją?

Tarminė rekonstrukcija priverčia kitaip pažvelgti į kalbą ir į laiką. Disertacijoje vadovaujuosi trinare realiojo, stebimojo ir atminties laiko samprata: gilinuosi, kaip pateikėjai kalba dabar, ar (ir kaip) konkrečių tarminių ypatybių vartosena priklauso nuo amžiaus, kaip tiriamajame plote kalbėta anksčiau ir kokių skirtumų ar sutapčių esama.

Pirmiausia, atsižvelgiant į Kauno HE statybos ir užtvindytų gyvenviečių kontekstą, buvo parengtas pusiau struktūruoto interviu klausimynas. Tuomet ieškota pateikėjų – vadinamųjų dugniečių. Kadangi dialektologams reikalingi kokybiški garso įrašai, beveik su visais pateikėjais bendrauta gyvai.

Tarminės rekonstrukcijos tikslas pasiektas: surinkus ir išanalizavus duomenis paaiškėjo, kad Kauno marių užlietas plotas, nepaisant įvairialypio administracinio skaidymo skirtingais laikotarpiais, tarminiu požiūriu turėjo būti homogeniškas ir priklausyti vakarų aukštaičių kauniškių pietrytiniam variantui (priedzūkiui). Šis variantas gajus ir dabar, tačiau esama ir protarpinės vartosenos – tarminė kalba daugeliu atvejų vartojama greta netarminės.

3. Su kokiais iššūkiais susidūrėte rašydamas darbą?

Vienas iššūkis buvo globalus – pandemija. Rodos, visos sąlygos nepalankios: reikia saugotis viruso (ir saugoti kitus) ir tuo pat metu bendrauti su visiškai nepažįstamais žmonėmis (kaukės, grynas oras pavėsinėse, saugus atstumas…). O pirmiausia – reikia paskambinus telefonu ar pabeldus į duris labai greitai prisistatyti, aiškiai nusakyti tikslą, kad sutiktų skirti laiko ir dalyvauti tyrime.

Džiugu, kad gyventojai mielai pasidalijo itin turtingais pasakojimais.

Beje, daug iš Nemuno slėnio kilusių žmonių jau mirę, tad ne kartą girdėjau: „Jau per vėlu, nelabai ką rasit…“ Galima sakyti, teko imtis detektyvo darbo.

Tam tikru iššūkiu įvardyčiau ir medžiagos gausą bei daugiasluoksniškumą. Pirminis tikslas – dialektologinis, tačiau pateikėjai dalijosi iškeldinimo išgyvenimais, radau gausybę sovietmečiu parašytų propagandinių straipsnių apie tuomet dar statomą Kauno HE ir t. t. Ta istorinė, emocinė pusė kaustė dėmesį, tad buvo svarbu pernelyg nenutolti nuo pirminio (kalbinio) tikslo – identifikuoti, susisteminti ir išanalizuoti tarmines ypatybes.

Apskritai doktorantūros studijų procesą, kalbinę analizę ir patį disertacijos tekstą sudaro daug etapų. Juos įgyvendinus ir viską apžvelgus, išvada viena: labai svarbu gerai susikoncentruoti ir pirmiausia atlikti nedidelę darbo dalį, įgyvendinti vieną kitą uždavinį, kad atsirastų sistema. Paprastai tariant, už ko nors užsikabinti.

4. Kokios yra tolesnės Jūsų atlikto tyrimo perspektyvos?

Žmonių, 6-ajame dešimtmetyje iškeldintų iš Nemuno slėnio, liko nedaug. Taigi, užtvindytų gyvenviečių vietinio varianto tolesnė stebėsena – komplikuota. Vis dėlto disertacija tampa atskaitos tašku tarminiams stebimojo laiko tyrimams gretimose pamario vietovėse. Rekonstrukcija yra geras pagrindas prognostikai.

Doktorantūros studijų metu surinkta medžiagos, viršijusios disertacijos apimtį ir tikslus. Įvairūs aspektai aptarti studijos Lietuvių dialektologijos profiliai skyriuje, kolektyvinėje monografijoje (Ne)atrasti Pakaunės turtai. Šiuo metu temą nagrinėju vietiškumo aspektu: vietovės greta Kauno marių pasižymi stipriu identitetu: esama objektų, ženklų, siejančių dabartį ir gyvenimą Nemuno slėnyje iki iškeldinimo, atspindinčių užlietų gyvenviečių ir krašto istoriją.

 5. Ko palinkėtumėte kitiems doktorantams?

Palinkėčiau geros darbinės dinamikos ir pusiausvyros. Nuolat judėti į priekį, nepamirštant sveikų pertraukų (gerų minčių ateina nutolus nuo darbo stalo). Ir kliautis (moksline) nuojauta. Pasitaiko tokių posūkių, kai uždavinys įgyvendinamas ne dėl kruopštaus plano, o pasidavus vidiniam balsui.

Dokt. Žydrūno Šidlausko disertacijos gynimas vyks rugsėjo 12 d. 13 val. Lietuvių kalbos instituto Didžiojoje salėje.

Maloniai kviečiame dalyvauti!