Diskusija „Humanitarika mokykloje: kokios jos reikia mūsų vaikams ir jaunimui?“

This page is only available in Lithuanian.

2019 m. spalio 18 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyko diskusija „Humanitarika mokykloje: kokios jos reikia mūsų vaikams ir jaunimui?“

Diskusijoje dalyvavo ir Lietuvių kalbos instituto mokslininkai. Dr. Rita Miliūnaitė apibendrino, koks turėtų būti kalbos dėmuo humanitarikoje.

Bendroji humanitarika. Kalba yra viena iš stipriausių gijų, siejančių tautos, valstybės praeitį, dabartį ir ateitį. Nesuvokiant kalbos prigimties, reikšmės bei funkcijų visuomenėje ir valstybės, jos žmonių gyvenime, esama mėginimų (pavyzdžiui, „Lietuvos humanitarinių mokslų Raudonojoje knygoje“) kalbą, jos mokymą, kartu ir kalbotyrą palikti humanitarikos lauko pakraščiuose.

Kalbos samprata neturi būti susiaurinama tik iki komunikacijos priemonės ir informacinių technologijų įnagio, nes toks požiūris ignoruoja gelminius kalbos, kaip paveldėtosios vertybės bei tapatybės ženklo, klodus ir skatina gimtosios kalbos nevisavertiškumo nuostatas, kuria prielaidas pereiti prie kitų, „didesnių ir patogesnių“, kalbų.

Mokyklinė humanitarika. Kalba neegzistuoja viena pati sau ir savaime: jai gyvuoti reikia plataus kultūrinio lauko, siejančio įvairias skirtingų istorinių laikotarpių kultūros formas ir apraiškas – nuo etninės kultūros (tautosakos) iki šiuolaikinės sakytinės (sleminės) poezijos. Tokiu būdu kalba turi natūraliai įsiterpti į kitų humanitarinių dalykų mokymo turinį. Prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė pabrėžia, kad kalba yra jauno žmogaus sąmonės dalis. Tačiau dabar jauni žmonės technologiškai atsiskiria nuo lietuvių kalbos. Kyla vidinės kalbos, kuria mąstoma, būnama tyloje su savimi, neturėjimo problema.

Mokyklinėje humanitarikoje mokymo programų lygmeniu pateikiama gana visapusiška kalbos samprata (pavyzdžiui, vidurinio ugdymo programoje numatyta formuoti gebėjimus „paaiškinti gimtosios kalbos reikšmę tautinei savimonei ir tapatybei formuotis; atskleisti lietuvių kalbos reikšmę Lietuvos pilietinei bendruomenei ir valstybei“). Tačiau mokymo procese šioms temoms skiriama mažai dėmesio arba jos iš viso praleidžiamos, nes „to nereikia egzaminui“. Kalbos mokymas susiaurinamas iki raštingumo lygmens, tačiau, nekeliant platesnių tikslų ir nesukuriant motyvacijos lauko, nebeįstengiama to paties raštingumo pakelti iki patenkinamo lygio.

Tyrimai rodo, kad mokiniai nėra susipažinę su kai kuriomis pagrindinėmis, bendrajam išsilavinimui svarbiomis kalbos mokslo sąvokomis, nesuvokia jų esmės. Pavyzdžiui, kalbos srityje kultūrinis kanonas yra bendrinė lietuvių kalba – daugiau kaip per šimtmetį išpuoselėta kultūrinė kalbos atmaina. Neturint supratimo, kam ši atmaina reikalinga, kuo ji skiriasi nuo kitų kalbos atmainų (tarmių, socialinių bei profesinių dialektų, miestų kalbos ir kt.), nesusiformuoja gebėjimas vertinti kalbos įvairovę ir tinkamai naudotis jos raiškos išgalėmis pagal reikiamą situaciją. Tokiu atveju netenka atramos ir siekinys skatinti vartoti tarmes, regionines atmainas, suvokiant tai kaip plėtotiną kalbinį paveldą ir kalbinės įvairovės sąlygą.

Lietuvių kalbos pasiekimų vertinimo sistema nesudaro prielaidų aukštesnei lietuvių kalbos mokymosi kokybei užtikrinti: 1) nors, baigus pagrindinio ugdymo programą, yra privaloma patikrinti lietuvių kalbos pagrindinio ugdymo pasiekimus, mokiniai, net ir jo neišlaikę, įgyja valstybės garantuojamą pagrindinį išsilavinimą ir galimybę toliau mokytis vienuoliktoje klasėje; 2) norėdami įgyti vidurinį išsilavinimą, mokiniai privalo išlaikyti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, tačiau šio egzamino reikalavimai itin žemi (net ir įvertinti nuliu už raštingumą (rašybą ir skyrybą), mokiniai gali išlaikyti valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą).

Susirūpinimą kelia kalbos mokymo vadovėlių lygis ir mokytojų lituanistų kvalifikacija. Būtina griežtesnė vadovėlių turinio vertinimo ekspertų atranka, kad vadovėliuose neliktų dalykinių klaidų ir atgyvenusių mokymo metodų.

Kanoninės lietuvių kalbos, jos akademinio stiliaus mokiniai turi mokytis pirmiausia iš visų dalykų mokytojų. Švietimo įstatyme nurodyta, kad mokytojai turi gerai mokėti lietuvių kalbą, bet lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimai Lietuvos pedagogams apibrėžti tik B2 lygiu. Švietimo politikos dokumentais nėra užtikrinama, kad mokytojai siektų tobulinti savo dėstomąją kalbą, norėdami įgyti aukštesnę kvalifikaciją.

Mokytojų nepasiekia naujausios kalbos mokslo idėjos, platesnis žvilgsnis į kalbų funkcionavimą pasaulyje globalizacijos sąlygomis. Mokslininkų atliekami tyrimai ir sukurti darbai galėtų suaktualinti, pagyvinti lietuvių kalbos mokymo procesą. Lietuvoje sparčiai plėtojamos kalbos technologijos ir kaupiami, sisteminami skaitmeniniai kalbos paveldo bei naujausių kalbos duomenų ištekliai leidžia tradicinius kalbos dalykus pateikti nauja, mokiniams suprantama forma. Kad mokinius šie ištekliai pasiektų ir būtų suformuoti naudojimosi jais įgūdžiai, pirmiausia mokslininkai ir mokytojai turėtų daug glaudžiau bendradarbiauti.