AUGUSTAS ŠLEICHERIS (1821–1868): „Gyvenimas kaip viso gyvenimo ekspedicija“
This page is only available in Lithuanian.
Šiemet vasario 19 d. minime 200-ąsias Augusto Šleicherio gimimo metines. Garsaus vokiečių filologo gyvenimas ir darbai žymi XIX a. indoeuropeistikos bei lyginamosios kalbotyros metodo apogėjų. Jo asmenybėje regime ir indoeuropeistikos pradininką (kartu su Francu Bopu), ir Čarlzo Darvino aspiracijų vediną genealoginio medžio teorijos (Stammbaumtheorie) kūrėją, ir drąsų indoeuropiečių bei vėlesnes prokalbes rekonstruojantį tyrėją, ir bendrosios kalbotyros puoselėtoją, ir kompetentingą germanistikos, slavistikos, baltistikos teoretiką bei empiriką, savo darbuose sistemingai besiremiantį daugiau negu 60 kalbų duomenimis, ir proginį folkloristą bei kraštotyrininką, ir gabų pedagogą, ir progresyvų žurnalistą, ir aistringą botaniką, ir užsispyrusį sportininką bei patyrusį vertėją. Prahos ir Jenos profesoriaus užmojis yra išskirtinis. Jo gausus palikimas vertinamas, o nuopelnai įprasminami ne tik Lietuvoje, bet ir visuose žemynuose. Dabarties situacija iš dalies yra paveldėta iš XIX a., mat A. Šleicherio darbai buvo verčiami į įvairias kalbas ir intensyviai skaitomi, jam dar gyvam esant.
Kiekviena tauta turi nuosavą Šleicherį ir savaip kuria jo įvaizdį. Paprastai garsusis filologas yra įsivaizduojamas kaip niūrus barzdotas ir raukšlėtas ponas. Tokį supratimą lemia pačioje gyvenimo pabaigoje padarytos nuotraukos (atsiradusios populiarėjant fotografijos žanrui), kur įamžintas brandos pasiekęs ir jau pavargęs universiteto profesorius. Ilgainiui per fotografiją atsirado simpatiškas asmenybės kultas, kuris yra gyvybingas iki šių dienų. Jis pasireiškia ne tik mokslo lygmenyje, bet ir tyrėjų, su pagarba žiūrinčių į savo pirmtaką, gyvensenoje. Čekijos skirtinguose universitetuose darbuojasi trys indoeuropeistai, kurie sąmoningai puoselėja A. Šleicherio barzdą. Ta pati mokslo mada palietė mums draugiškus Italijos baltistus, Amerikos indoeuropeistus, Rusijos lingvistus, Vokietijos germanistus ir t. t.
Žvelgiant iš lituanistikos (baltistikos) perspektyvos, A. Šleicherio įvaizdis yra koreguotinas. Mūsų filologijai be galo svarbūs darbai buvo nuveikti jauno žmogaus. Profesoriavimas Prahoje prasidėjo 1848 m., kai mokslininkui buvo dvidešimt septyneri. Kelionę pas „lietuvių kamieno tautas“ jis planavo, su akademine Viena (F. Miklošičiu) derino ir, pagaliau, Rytų Prūsijos link leidosi vos sulaukęs trisdešimties. Pirmąją akademinę lietuvių kalbos gramatiką išleido ir K. Donelaitį spaudai parengė įpusėjęs ketvirtąjį savo gyvenimo dešimtmetį. Visi šie darbai buvo sumanyti ir sėkmingai įgyvendinti dar jauno, jėgų ir entuziazmo kupino tyrėjo, kurio veidą pagal prancūzišką madą tuomet puošė elegantiškai kuklūs ūsai. Dėl šios priežasties, švenčiant Prahoje išleisto jo veikalo Lietuvių kalbos vadovas (Handbuch der litauischen Sprache, 1856–1857) 150-ąją sukaktį, pirmajam Lituanistinio Augusto Schleicherio palikimo tomui (LKI, 2008) buvo parinktas nechrestomatinis vaizdas – studentiškas, dar Bonos universiteto laikotarpiu nutapytas portretas. Barzdoto indoeuropeistikos senolio atvaizdas buvo paliktas antrajam LKI serijos Lituanistinis kalbotyros paveldas (Lituanistisches Sprachwissenschaftliches Erbe) tomui apipavidalinti. Statiškoje pozoje solidžiai nufotografuotas A. Šleicheris visiškai neatitinka to laiko, kai jis vikriai ir giliai varė baltistikos vagą. Sunku patikėti, kad tai yra tas pats žmogus, kuris pirmosios akademinės lietuvių kalbos gramatikos kūrimo metu į Čekų karališkosios mokslo draugijos posėdžius kartais ateidavo aptvarstytas, mat per rašymo pertrauką techniškai nevykusiai apsisukdavo ant skersinio.
Prahos darbai, kur pagrindinis dėmesys yra nukreiptas į baltų ir slavų problematiką, sudaro pagrindą ir atspirties tašką tolesnėms studijoms. Tuos darbus galima gerai suprasti ilgalaikės A. Šleicherio sistemingai vykdytos ekspedicinės programos kontekste, kaip didžiosios (viso gyvenimo) mokslo kelionės rezultatą. Į savo pirmąją kelionę A. Šleicheris išvyko iš Bonos universiteto tuoj po to, kai 1846 m. sėkmingai užbaigė sanskrito ir lyginamosios gramatikos studijas. Iš čia moksliniais sumetimais trejiems metams jis išvažiavo į Belgiją, paskui – į Paryžių, Londoną, Vieną, Prahą. Dar Bonos universitete supratęs slavų ir baltų kalbų svarbą dairėsi patogios progos išsamiai su jomis susipažinti, kol pagaliau atsidūrė Prahoje. Prie čekų kalbos (tarmių) ir profesoriavimo Karolio universitete tuomet jį turėjo privilioti patraukli ir jį intriguojanti čekų kalbos ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša bei jos genezė. Iš Prahos dėl tų pačių mokslinių sumetimų, t. y. gyvų archajinių kalbų pažinimo, organizavo ir atliko garsų žygį į Lietuvą. A. Šleicherio tuoj po studijų pasirinktas kelias mums primena Č. Darvino kelerių metų trukmės kelionę „Beagle“ laivu, kuri nulėmė evoliucinės gyvųjų organizmų natūralios atrankos teorijos atsiradimą.
Kaip Č. Darvino sekėjas A. Šleicheris ėjo panašių kalbų medžių pažinimo keliu. Tiesa, jis keliavo ne „Beagle“ laivu ir ne aplink visą pasaulį. Užteko Čekijos ir Rytų Prūsijos. Tam tikra prasme galima sakyti, kad iš mokslinių ekspedicijų (1846–1849, 1849–1857, 1852 m.) 1857–1858 m. A. Šleicheris sėkmingai grįžo namo, į gimtąjį Zonebergą, o vėliau – į Jeną. Iki mirties turėjo vos 10 metų visai sukauptai medžiagai aprėpti. Šiuo laikotarpiu buvo paskelbti tokie fundamentalūs veikalai, kaip Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos kompendiumas (Compendium der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, Weimar, 1861–1862), Vokiečių kalba (Die deutsche Sprache, Stuttgart, 1860), Darvino teorija ir kalbotyra (Die Darwinische Theorie und die Sprachwissenschaft, Weimar, 1863).
Savo darbais ir gyvenimu A. Šleicheris siekdavo aiškaus tikslo, kurį nuolat išreikšdavo laiškuose draugams. Raudono vaško atspaudas turi sanskrito palinkėjimą gimtadienio proga, nukreiptą į mus ir į ateitį:
Teksto autorius doc. habil. dr. Ilja Lemeškinas.
Apie A. Šleicherio gyvenimą ir darbus pasakoja Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos parengta paroda: http://eparodos.mab.lt/s/
