Acta Linguistica Lithuanica 47

TURINYS

 

Straipsniai

Laimis Bilkis. Dėl miesto vardo Kaišiadórys kilmės

Kazimieras Garšva. Panevėžiškių fonetikos raida abipus Latvijos sienos

Artūras Judžentis. Mikalojaus Daukšos Katekizmo (1595) sudėtiniai aiškinamieji sakiniai

Alma Ragauskaitė. XVII–XVIII amžių kauniečių (vyrų) pavardžių variantai

William R. Schmalstieg. The Indo-European genitive of agent with finite verbs and participles

Wojciech Smoczyński. Hiat laryngalny w językach bałto-słowiańskich

Nijolė Tuomienė. Ramaškonių šnektos priebalsinio kamieno daiktavardžių kaityba

Bohuslav Vykypěl. Zum Schicksal der Dualformen (ein tschechisch-lettisch-litauisch-sorbischer Vergleich mit einigen allgemeinen Bemerkungen)

Steven Young. Lithuanian žiaurùs : žvėrìs

Pastabos

A. Andronovas. Dėl naujų publikacijų lietuvių kalbos teorinės fonetikos ir morfologijos klausimais

L. Grumadienė, V. Žilinskienė. Nesusipratimai dėl dažninio žodyno

 

Recenzijos

Wojciech Smoczyński, Język litewski w perspektywie porównawczej (Jurgis Pakerys)

  J. Marcinkiewicz, N. Ostrowski, eds. Munera linguistica et philologica Michaeli Hasiuk dedicata (Birutë Kabašinskaitė)

Naujų darbų apžvalga

Lietuvių kalbotyra 2001 metais: Lietuvoje išleisti darbai (Artūras Judžentis)

Santraukos

Laimutis Bilkis

Dėl miesto vardo Kaišiadórys kilmės

Lietuvos miestų vardų kilmės tyrimams skirtoje studijoje A. Vanagas teigia, jog miesto vardas Kaišiadórys yra vėlyvas, atsiradęs bene tik XIX a. antrojoje pusėje. Šį urbanonimą jis laiko sudurtiniu: Kaiš-ia-dórys. Antrasis jo sandas dor- vedamas iš dar- ir kildinamas iš liet. daryti ‘dirbti, gaminti’bet abejojama, kuri pirmojo sando šaknis – gyvosios kalbos kaiš- ar raštų kaš- yra autentiška. Pastaroji problema paliekama neišspręsta, nes nurodomos abiejų variantų kilmės galimybės: kaš- kildinama iš slavizmo kašė ‘krepšys, pintinė’, o kaiš- – iš liet. kaištis ‘volė, kamštis; kuolelis ar pagalys kam užkišti; durų skląstis, velkė’. Manoma, kad vardas Kaišiadórys kilęs iš žmonių pavadinimo pagal profesiją – *kašiadariai, t. y. kašių darytojai, dirbėjai, arba *kaišiadariai, t. y. kaiščių darytojai, dirbėjai.

Kai kurie A. Vanago nepaminėti (matyt, nežinoti) istoriniai duomenys, taip pat ir kelios kalbamojo urbanonimo lingvistinës ypatybės leidžia manyti vardą Kaišiadórys esantį kitokios kilmės.

Šis oikonimas jau žinomas XVI a. pabaigoje – 1590 m. dokumente nurodoma gyvenamoji vietovė Кошейдарова. Istorijos šaltiniai rodo, jog šiose vietose gyvenęs totorius Chaišadaras (ar Choišadaras) Momulevičius: Lietuvos Metrikoje 1565 m. įrašytas asmuo Хойша Дармомулевичъ, 1567 m. tokio paties pobūdžio sąraše yra totorius Шадаръ Момулевичъ. Tokie užrašymai laikytini kiek netiksliais rankraščio įrašų perteikimais ir neabejotinai suponuoja to paties asmens įvardijimą Хойшадар(ъ) Момулевичъ. Be to, yra istorinių duomenų apie visą Chaišadarovičių ar Choišadarovičių giminę. Vienas iš šios giminės narių – Jachija – 1670 m. minimas kaip Verdasavos dvaro valdytojas. Verdasava buvusi šalia Kaišiadorių dvaro, kurį greičiausiai ir valdė tas pats Jachija, o galbūt tai yra netgi tas pats kelis vardus turėjęs dvaras. Taigi Chaišadaro (Choišadaro) ir kitų Chaišadarovičių (Choišadarovičių) sąsajos su Kaišiadorių dvaru yra neabejotinos.

Kaišiadórių kilmės pagrindu laikant totorių asmenvardį *Chaišadaras ar *Choišadaras reikia kalbėti ne apie vietovardžio slavinimo, bet lituanizavimo dalykus. Čia išskirtini du reiškiniai: žodžio pradžios ch virtimas ir segmento -dar- virtimas į -dor-, tiksliau ® o. Jų priežastis galima paaiškinti ir lietuvių kalbos ir konkrečiai lietuvių vietovardžių kontekste: kalbamasis asmenvardis lietuvių buvo suprantamas kaip nelietuviškas žodis, todėl jo pradžios priebalsis ch, kaip ir kituose skoliniuose, dėsningai pakito į k; segmente -dor- o ¬ greičiausiai atsirado taip pat pagal slavizmų adaptacijos analogiją: slavų ® liet. kirčiuotas o arba konkrečiau – pagal sl. – арь, (lenk. -arz) ® liet. -or-. Kiek atsargiau tokia analogija formoje Kaišiadórys įžvelgtina dėl priegaidžių skirtumo, nes skoliniuose kirčiuotas paprastai turi tvirtagalę priegaidę. Kita vertus, tokiai vietovardžio kirčiavimo paradigmai susidaryti galėjo turėti įtakos polinkis kitus asmenvardinius daugiskaitinius gyvenamųjų vietų vardus su galūne -ys kirčiuoti pagal 3 kirčiuotę.

Totoriškos miesto vardo Kaišiadórys kilmės galimybę pagrindžia ir ta aplinkybė, jog jis kilmės požiūriu nėra koks nors ekskliuzyvus lietuvių vietovardis. Kaišiadorių, Trakų, Vilniaus apylinkėse yra ir daugiau totoriškos kilmės gyvenamųjų vietų vardų, pvz., ArdõsaiMelekónys, Kazakliõriai, Keturiasdešimt Totorių, TatarkaTotorinėTotoriškės.

Istoriniu bei lingvistiniu požiūriu gyvenamosios vietos vardo Kaišiadórys ryšys su totorišku asmenvardžiu *Chaišadaras, *Choišadaras (Хойшадар(ъ), Chaszajdar) atrodo ne tik galimas, bet ir labai įtikimas.

Kazimieras Garšva

Panevėžiškių fonetikos raida abipus Latvijos sienos

 Straipsnyje bandoma rekonstruoti panevėžiškių tarmės raidą, remiantis XVI–XVIII amžiais užrašytais vietovardžiais bei asmenvardžiais iš Linkuvos, Klovainių, Joniškio ir Joniškėlio bažnyčių krikšto ir sutuoktuvių knygų. Jų fonetinius bruožus rekonstruoti sunku dėl lotyniškos arba lenkiškos rašybos įtakos, todėl išvadas galima daryti tik apytiksliai ir atsargiai.

Kirčiuotas ilgasis balsis *a panevėžiškių tarmėje galėjo būti susiaurėjęs į o jau XVI a. Dvigarsiai amanemen, nosiniai ąęsiaurėjo, matyt, XVI–XVIII a. Nekirčiuoti balsiai iu platinti jau senuosiuose XVII a. tekstuose. Balsis o (ir, matyt, ė) tada tik pradėtas siaurinti, plg. Oniuni / Uniuni ‘Oniūnai’. Tada vienbalsinti nekirčiuoti dvibalsiai ieuo. Nekirčiuotas supriešakėjęs u kartais verstas i, o tarp priebalsių retkarčiais įterpti balsiai ei (plg.: Ianiszekiel ‘Joniškėlis’, Posiwityn ‘Pašvitinys’), praleistas dvibalsio eiantrasis komponentas (Nareykany / Narekany ‘Nereikoniai’). Priebalsis l tarmėje sukietintas greičiausiai XVII a. Kirtis panevėžiškių tarmėje XVII a. antrojoje pusėje buvo atitrauktas, plg.: Typiony < Stipiònε ‘Stipinai’, Garnes < Ga»nes ‘Garnys’.

Siauresnio (centrinio) tarmės arealo – Linkuvos ir gretimų šnektų – detalesnė fonetikos raida galėjo būti tokia: 1) ąęanentipo garsų siaurėjimas apie XVI a., plg.: MontovtovičMinkunovič1555 m. (remiamasi bažnyčios archyvais); 2) kirčiuoto ilgojo a· susiaurinimas į o· iki XVI–XVII a., plg.: Rimeikonis 1555 m., Labaris / Laboris 1679; 3) priebalsio l sukietinimas prieš e tipo balsius ir junginiuose lbelde apie XVII a.: *lantâ < lentâWaldeyki 1677 > Valdake ‘Valdeikiai’; 4) kirčio atitraukimas apie XVII a., plg. *lantâ> *lontâ > lont(a); 5) kirčiuotų trumpųjų balsių iueapailginimas; 6) nekirčiuotų ilgųjų balsių i·, u·, ė·, o·, e·, a· trumpinimas; 7) balsio i platinimas į eZembiški 1674, Gierbutki1676, Pezenis 1765; 8) nekirčiuotų ieuo vienbalsinimas, ėosiaurinimas (dažniau patarmės pietinėje dalyje): Wiendzindzie / Wendzindzie 1677, Woytekunas 1738, Binkiawiczene 1793; Tolminij1677, Tulminy 1711, Truszkuny 1711; 9) supriešakėjusių nekirčiuotų ý, â vertimas i (plg. serb’ala ‘siurbėlė’, velnis’ ‘velnias’).

Antrasis šnektų raidos etapas tęsėsi po 1708–1711 m. maro (remiamės ir gausiais šnektų tekstais): 1) trumpųjų iueakokybinė redukcija galiniame skiemenyje XVIII–XX a. (1860 m. užrašytuose Lauksodžio parapijos varduose, pavardėse trečdalis trumpųjų balsių jau buvo išmesti); 2) balsių eε/o įterpimas priebalsių junginyje prieš lrmnv XIX–XX a.; 3) balsio e (< i) tolimesnis platinimas į ó prieš kietąjį priebalsį XIX–XX a.

Artūras Judžentis

Mikalojaus Daukšos Katekizmo (1595) sudėtiniai aiškinamieji sakiniai

Straipsnyje nagrinėjami M. Daukšos Katekizmo ir Trumpo būdo pasisakymo nuodėmių (1595) sudėtiniai aiškinamieji sakiniai. Jie lyginami su atitinkamais dabartinės bendrinės kalbos sakiniais.

Daukšos aiškinamuosiuose sakiniuose vartojami jungtukai idantjog, ir jei(g(u)). Dabartinėje bendrinėje kalboje vyraujantis šių sakinių jungtukas kad Daukšos vartojamas tik laiko ir jiems artimuose priežasties bei sąlygos sakiniuose.

Išnagrinėjus Katekizmo ir Trumpo būdo pasisakymo nuodėmiųsudėtinius sakinius matyti, kad Daukšos raštų kalboje dar nesusiformavusi asemantinių, arba funkcinių, sudėtinių sakinių jungtukų kategorija. Tais pačiais jungtukais, kuriuos Daukša vartoja aiškinamuosiuose sakiniuose, siejamos ir aplinkybinių sakinių dalys. Jungtukai parenkami pagal šalutinio sakinio ir pagrindinio tarinio semantinį santykį. Sakiniuose su verba desiderativa, su deontinio modalumo veiksmažodžiais, verba timendi ir pan. vartojamas jungtukas idant; šis jungtukas sieja ir tikslo arba padarinio aplinkybinių sakinių dalis. Aiškinamuosiuose sakiniuose su episteminio modalumo veiksmažodžiais (verba dicendisentiendietc.) vartojamas jungtukas jog. Reikšminga tai, kad šis jungtukas vartojamas ir priežasties prasminį atspalvį turinčiuose sakiniuose, taip pat sakiniuose su protinę veiklą reiškiančiais veiksmažodžiais (kai protinės veiklos objektas yra ir jos priežastis): tokia jo vartosena panaši kaip aplinkybiniuose priežasties sakiniuose. Episteminio modalumo sakiniuose, tik gerokai rečiau, vartojamas ir jungtukas jeigu (siejantis ir aplinkybinių sąlygos sakinių dėmenis). Skirtingai negu jungtukui jog, jam nebūdingos faktyvinės presupozicijos.

Alma Ragauskaitė

XVII–XVIII a. kauniečių (vyrų) pavardžių variantai

 

XVII–XVIII a. galutinis kauniečių pavardžių fornavimasis dar nebuvo pasibaigęs. Tai liudija gausybė įvairių pavardžių variantų. Jų atsiradimą sąlygojo įvairios aplinkybės. Kauno miesto tarybos, vaito, suolininkų teismų raštinės savo knygas, kuriose užfiksuotos kauniečių pavardės, rašė ne lietuvių, o senąja lenkų ir lotynų kalba. Taigi miestiečių antroponimai buvo slavinami, lotyninami ir pan. Todėl jau susiformavusi to paties asmens pavardė skirtinguose bylos įrašuose galėjo būti kaip nors pakeista. Kalbamajam reiškiniui įtakos turėjo tirtų aktų knygų specifika. Jos paprastai buvo rašomos praktiniais sumetimais. Todėl tiksli kauniečių pavardžių rašyba niekam nerūpėjo. Jau paminėtas ieškovas ar atsakovas kitame bylos nagrinėjimo protokole galėjo būti užrašytas kitokia pavardės forma. Šis įvairavimas iš dalies susijęs ir su neoficialiu miestiečių apibūdinimu. Mat XVII–XVIII a. Kauno teismuose jiems būdavo leidžiama kalbėti, atsakinėti į įvairius klausimus. Visai įmanoma, kad šie asmenys patys save pavadindavo skirtingai. XVIII a., kuomet miesto raštinių aplinka tapo nebelietuviška, atsirado ypač palankios sąlygos plisti įvairioms tos pačiõs pavardės formoms. XVII a. pavardžių variantai buvo suskirstyti į tris grupes: 1) pavardžių variantai, susidarę dėl grafinių ir fonetinių skirtumų, 2) pavardžių variantai, besiskiriantys galūnėmis, ir 3) pavardžių variantai su skirtingomis patroniminėmis priesagomis. Pastarųjų dviejų grupių variantai straipsnyje pavadinti morfologiniais. Daugiausia aptarta pirmosios grupės pavardžių formų. XVIII a. Kauno miesto aktų knygose užrašytos pavardės taip pat įvairavo. Itin daug pasitaikė grafinių fonetinių pavardžių variantų.

William R. Schmalstieg

Indoeuropiečių prokalbės veikėjo kilmininkas su asmenuojamosiomis veiksmažodžio formomis bei dalyviais

Straipsnyje pateikiami pavyzdžiai iš senųjų indų, senųjų persų, tocharų, graikų bei slavų kalbų, kai su asmenuojamosiomis veiksmažodžio formomis vartojamas veikėjo kilmininkas. Autorius iškelia mintį, kad kai kurių indoeuropiečių kalbų veiksmažodžių, pvz., veiksmažodžių su priesaga ē, valdomas objekto kilmininkas pagal kilmę galėjo būti veikėjo kilmininkas, etimologiniam subjektui atliekant patiento funkciją.

Wojciech Smoczyński

Laringalinis hiatas baltų bei slavų kalbose

 

Straipsnyje nagrinėjamas vadinamojo laringalinio hiato (Laryngalhiat) likimas baltų bei slavų kalbose. Turimi omenyje atvejai, kai pozicijoje tarp i arba u ir priesagos balsio išnykęs laringalinis garsas. Tokia padėtis būdinga nykstamojo laipsnio dariniams iš *CeUH-/*CUeH- arba *CeuH-/*CueH‑ tipo šaknų. Prie šių šaknų pagrindinio laipsnio *CeH pridėjus vokalinę priesagą, laringalas išnyksta nepalikdamas pėdsakų (laringalui išnykus įvyksta kontrakcija arba atsiranda antrinis dvibalsis). Po minėtojo tipo šaknų nykstamojo laipsnio formų panašiomis sąlygomis išnykus laringalui, po balsiu iu susidaro hiatas, kuris baltų bei slavų kalbose pašalinamas įterpus homorganinį glaidą i arba u. Atsižvelgiant į tai, segmentus (i)j(u)v reikia laikyti tokiais pat išnykusių laringalų pėdsakais, kaip atitinkamų alomorfų îû balsių ilgumą. Kadangi skirtingi minėtųjų šaknų variantai priklausomai nuo priebalsinio arba balsinio priesagos pobūdžio (baltų bi-C/bij-V, sen. bažn. sl. bi-C/bij-V resp. baltų bū-C/buv-V, sen. bažn. sl. by-Cbuv-V) tęsia vienodo tipo prokalbės segmentus *bhiH- resp. *bhuH-, peršasi išvada, kad alternacijos î-C/ii-V i ū-C/uuV  atsiradimas yra tiesioginis baltų-slavų prokalbėje įvykusio laringalų išnykimo padarinys. Antra vertus, tokio pat tipo alternacijos atsiradimas nelaringalinėse (anit tipo) šaknyse aiškintinas kaip vėlesnės datos morfonologinė inovacija. Iš to ryškėja postulatas istorinei fonetikai: aprašant baltų bei slavų kalbų priebalsių jvkilmę reikia griežtai atriboti abi šių fonemų kilmės galimybes (iš prokalbės i resp. u arba iš laringalinio hiato pašalinimo).

Nijolė Tuomienė

Ramaškonių šnektos kalbinės sistemos kitimo bruožai. Priebalsinio kamieno daiktavardžių kaityba

 

Straipsnyje aprašomi pagrindiniai periferinės Ramaškonių (Baltarusija, Varanavo r.) lietuvių šnektos kitimo bei nykimo veiksniai. Pietų aukštaičiams priklausanti šnekta maždaug prieš 80 metų prarado lygiavertės bendravimo priemonės pozicijas, yra nuolat veikiama ir gožiama slavų kalbų (baltarusių, lenkų, rusų). Krašte beveik visose gyvenimo srityse bendraujama vietine baltarusių šnekta, tvirtesnė lietuvių kalbos tradicija dar laikosi šeimos aplinkoje.

Tiriamų Ramaškonių arealo kalbų duomenų analizė patvirtino lietuvišką substratinį aprašomų teritorijų dabartinių šnektų pamatą. Ramaškonių lietuvių šnekta tebėra išlaikiusi pagrindinius savo kalbinės sistemos bruožus: fonetikos, morfologijos, leksikos ir kt. Tai puikiai atspindi seniausios kartos lietuvių šnektos įrašai. Sąlygiškai jaunesniosios kartos kalboje aptinkama vis daugiau naujovių, jaučiamas nuolatinis svyravimas, kurią formą pasirinkti.

Priebalsinis daiktavardžių kamienas šnektoje apiręs, pakitęs ir sumišęs su stipriaisiais balsiniais kamienais panašiai kaip ir kitose lietuvių tarmėse, įvairiose indoeuropiečių kalbose. Analizuotos ir lygintos iš dviejų pateikėjų kartų sudarytos paradigmos parodė aktyvios dvikalbystės poveikį: suartėjo dviejų pagrindinių krašto kalbų artikuliacinė bazė (jaunesniosios kartos kalboje beveik visose pozicijose nuosekliai vienbalsinami ieuo), veikia kalbos paprastinimo tendencija, tiriamo kamieno daiktavardžiai turi daug gretutinių formų, vns. bei dgs. naudininkas, dgs. iliatyvas (vidaus einamasis vietininkas) vartojami prielinksniniai. Bendrinė kalba labiau paveikusi vyresniąją atstovų kartą.

 

Bohumil Vykypěl

Apie dviskaitos likimą (čekų-latvių-lietuvių-sorbų kalbų palyginimas su keliomis bendromis pastabomis)

 

Straipsnyje lyginamos čekų, latvių, lietuvių ir sorbų kalbų morfologinės formos. Pirmiausia lyginamos šnekamosios čekų kalbos daugiskaitos įnagininko ir latvių kalbos daugiskaitos naudininko formos. Abi formas galima aiškinti kaip senąsias dviskaitos formas. Jos skiriasi tuo, kad čekų kalbos formų genezę diachroniškai aiškina istorinė kalbotyra, tuo tarpu latvių kalbos formų genezę achroniškai aiškina lyginamoji kalbotyra. Toliau lyginamos lietuvių kalbos dialektų ir latvių kalbos daugiskaitos naudininko galūnės bei iliustruojama Prahos struktūralistų tezė apie diachronijos projekciją į sinchroniją. Pagaliau formuluojama tezė, kad morfologinės kategorijos gali išnykti dviem būdais: arba išnyksta formos kartu su funkcijomis, arba formos gauna naujas funkcijas. Tai matyti iš pateikiamų sorbų kalbos dialektų pavyzdžių.

Steven Young

Liet. žiaurùs : žvėris

Fraenkelis sieja liet. žiaurùs ‘grausam’ su žodžių žiaudùs ‘žiaurus [oft bei Daukantas]’, žiudrùs ‘rauh, uneben’, žiudrėti ‘rauh, uneben werden’ lizdu. Pastaruosius jis siūlo sieti arba su liet. žūti ‘zugrunde gehen’, žudyti ‘umbringen’ arba su rusø жудá ‘Entsetzen, Elend’. Tačiau Fraenkelio aiškinimas nepriimtinas ir dėl fonologinių (neįtikina *žiaur– kildinimas iš *žiaud(r)-) ir dėl semantinių (šaknies *žiaur– pagrindinė reikšmė ne ‘šiurkštus’, o ‘negailestingas’) priežasčių. Geriau motyvuotą aiškinimą galima rasti atsižvelgus į semantinį santykį tarp lotynų kalbos žodžių ferus ‘žvėris’ ir ferōx ‘žvėriškas, žiaurus’. Liet. žiaurùs galima interpretuoti kaip pirmąją pailginto laipsnio (state I) formą (*ģhēur-), kurią kaip antroji pailginto laipsnio (state II) forma atitiktų žvėris. Jeigu šis aiškinimas teisingas, tada *ģhēur– pagal kilmę būtų buvęs tematinis priklausomybės būdvardis, lietuvių kalboje pavirtęs u-kamienu.