Acta Linguistica Lithuanica 46

 

Kazimieras Garšva. Lietuvių kalbos garsų fonologinės interpretacijos

Laima Grumadienė. Dabartinės rašomosios lietuvių kalbos dažninis žodynas ir jo bazė

Artūras Judžentis. Naujas žvilgsnis i lietuviu kalbos daiktavardžiu gimines kategoriją

Vaida Knabikaitė. Lingvistinės stilistikos užuomazgos Prano Skardžiaus ir Petro Joniko darbuose

Jurgita Macienė. Deminutyvų seka ir funkcionavimas tekste

Jurgita Mikelionienė. Analogija lietuvių kalbos žodžių daryboje. Potenciniai ir okaziniai dariniai

Rolandas Mikulskas. ,,Kablio” figūros nominacinės sistemos raiška lietuvių kalbos tarmėse

Marija Razmukaitė. Lietuvos sudurtinių oikonimų darybos bruožai

Loreta Semėnienė. Aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžių valentingumas

Egidijus Zaikauskas. Šnekos akto dalyvių strategija, socialiniai vaidmenys ir tipai lietuvių kalboje

Vida Žilinskiene. Gramatinių formų vartojimas lietuvių kalbos moksliniame stiliuje

Pastabos

Vytautas Vitkauskas. Kirčiuočių mišimas

Vytautas Vitkauskas. Dėl upėvardžio Danė

Guido Michelini. Keletas pastabų apie pažiūras į seniausių lietuvių kalbos paminklų leidimą

Recenzijos

E. Jakaitienė, S. Berg-Olsen, Lietuvių-norvegų kalbų žodynas(Dalia Barauskaitė Mikkelsen)

O. Šefčik, B. Vykypel, eds., Grammaticus. Studia linguistica Adolfo Erharto quinque et septuagenario oblata (Axel Holvoet)

A. Rosinas, Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra (Jūratė Pajėdienė)

Naujų darbų apžvalga

Lithuanian linguistics 1998-2002: Studies published outside Lithuania (Aleksej Andronov, Rick Derksen)

Personalia

Akademikas Jurijus Stepanovas ir lietuvių kalba (R. Venckutė, K. Garšva, O. Poliakovas)

Rusų bulgaristika ir Lietuva (A. Vidugiris)

Nuo dalelyčių iki sintaksės visumos. Prof. V. Labučio 70-ies metų sukakčiai (A. Judžentis)

In memoriam

Antons Breidaks (A. Sabaliauskas)

Olegas Trubačiovas (A. Sabaliauskas)

Santraukos

Kazimieras Garšva

Lietuvių kalbos garsų fonologinės interpretacijos

 

Straipsnyje fonologiškai interpretuojamos periferinės fonemos, balsių kiekybė, dvibalsiai (ypač [ie], [uo]), afrikatos, minkštieji priebalsiai.

Lietuvių kalboje yra 10 balsių fonemų (6 ilgosios ir 4 trumposios) ir viena periferinė fonema (trumpoji o), vartojama tik svetimos kilmės žodžiuose.

Balsių kiekybę paprasčiau yra interpretuoti, priskiriant ją segmentiniam lygmeniui. Papildomu tam duomenu suteikia rytu aukštaičių tarmės, kurių balsių kiekybė labiau priklauso nuo kirčio. Laikomės nuomonės, kad supersegmentinė tam tikro fonologinio požymio interpretacija būtina tik tada, kai neįmanoma rasti fonemos – to reiškinio centro.

Dar daugiau priežasčių yra laikyti dvibalsius ie, uo dviejų fonemų junginiais: jie iš dalies gali būti pakeičiami kitomis fonemomis (nors dėl to yra diskutuojama), dvibalsis uo gali skilti ir į du skiemenis. Pagal kai kuriuos paskutiniuosius instrumentinius tyrinėjimus minėtieji dvibalsiai yra kiek ilgesni už ilguosius balsius. Laikydamiesi mažiausio inventoriaus principo, įtariamus segmentus laikome dviejų fonemų junginiais, kai tik įmanoma logiškiau, nuosekliau, sistemingiau aprašyti fonologinæ sistemą.

Bendrinėje lietuvių kalboje ir daugelyje tarmių dabar yra 45 priebalsiai, iš jų 37 fonemos ir 8 periferinės fonemos, tariamos nesenuose skoliniuose ir jaustukuose, garsažodžiuose.

Kietieji bei minkštieji priebalsiai ir priešakiniai bei užpakaliniai balsiai sudaro savotišką „papildomąją distribuciją“: minkštieji priebalsiai eina prieš priešakines eiles balsius (ir minkštuosius priebalsius), o priešakiniai balsiai – po minkštuju priebalsiu. Bemoliškumo-dieziškumo požymis apima visą skiemeni ir kartais net du skiemenis, plg. al’p’t’i. Dėl to šią „asimiliaciją“ pagal dieziškumą būtų galima priskirti ir supersegmentiniam lygmeniui. Minkštumo požymį palikti priebalsiams pagal tradiciją siūlome dėl to, jog šis sprendimas nekomplikuoja kalbos praktikos.

Periferinių lietuvių kalbos šnektų priebalsių kietinimą stimuliavo gretimos slavų kalbos.

Afrikatos dviejų fonemų junginiais nelaikomos, kadangi abi teoriškai išskiriamos jų dalys suaugæ, neišsiskiria jokioje pozicijoje, fonetiškai gali nesutapti su junginiais ts, tš. Afrikatų trukmė artima kitų priebalsių trukmei.

Laima Grumadienė

Dabartinės rašomosios lietuvių kalbos dažninis žodynas ir jo bazė

Šiais informacinių technologijų laikais naujos kalbininkų darbo priemonės neretai yra susijusios su elektroninėmis duomenų bazėmis, o šios – su lingvostatistiniais leidiniais. Kol kas Lietuvoje labiau vertinami pastarieji, nors ir jais palyginti mažai tesinaudojama. Susirūpinimą kelia tai, kad daugelis elektroninių lituanistinių duomenų bazių nepritaikomos darbui su kompiuterinėmis programomis – jos tėra elektroninės kartotekų versijos. problemiški lieka kodavimo unifikavimo principai, senstančių elektroninių duomenų bazių perkėlimo į aukštesnes kompiuterines versijas klausimai ir viešumas, t.y. bazių prieinamumas.

Straipsnyje pristatoma Vidos Žilinskienes ir Laimos Grumadienes Dabartinės rašomosios lietuvių kalbos dažninio žodyno elektroninė duomenų bazė: sudarymo principai, apimtis, morfologiškai anotuoti duomenys. Šios duomenų bazės (1 200 000 žodžių pavartojimų), skirtinos Brown, LOB tipo tekstynams, sudarymo principai skiriasi nuo kitos didžiausios elektroninės dabartinės lietuvių kalbos duomenų bazės – Vytauto Didžiojo universiteto Lietuviu kalbos tekstyno (apie  60 000 000  žodžiu pavartojimu) tuo, kad pirmoji remiasi Lietuvoje tebekultivuojama Prahos lingvistinio burelio bendrines kalbos kaip pagrindiniu kalbos funkciniu stiliu sumos samprata, o antroji artimesne Amerikos lingvistu propaguojamai standartines kalbos kaip visos viešai vartojamos rašomosios ir šnekamosios kalbos atstojamosios sampratai.

Dabartinės rašomosios lietuvių kalbos dažninio žodyno elektroninė duomenų bazė yra morfologiškai anotuota, jos pagrindu publikuoti du dažniniai antraštinių žodžių žodynai, parengtas publikuoti morfologinių žodžių formų žodynas, taip pat išleisti minimalieji lietuvių-rusų kalbų žodynai. Šios duomenų bazės istorija rodo, kad Lietuvoje tebėra aktualus perėjimo tiesiogiai dirbti su elektroninėmis duomenų bazėmis, o ne su lingvostatistiniais leidiniais klausimas.

Artūras Judžentis

Naujas žvilgsnis i lietuviu kalbos daiktavadžiu gimines kategoriją

Straipsnyje parodoma morfologijos ir semantikos sąveika lietuviu kalbos daiktavardžiu gimines kategorijoje bei jos sintaksine realizacija. Daiktavardžiu gimine laikoma gramatine kategorija, reiškiama skirtingomis linksniavimo paradigmomis ir santykiu su derinamaisiais žodžiais.

Morfologiškai reiškiamą giminż turi tik linksniuojamieji lietuviu kalbos daiktavardžiai. Dauguma ju giminemis nekaitomi, o turi vienos kurios nors gimines – vyriškosios arba moteriškosios – formas. Giminemis kaitomi daugelis lietuviu kalbos asmenu pavadinimu pagal profesiją, veiklos pobudi ir pan., pvz., mokytojas– mokytoja, vairuotojas – vairuotoja, valytojas – valytoja, sargas – sargė. Nelinksniuojamųjų (kitų kalbų kilmės) daiktavardžių giminė nustatoma pagal jų semantiką arba sutartiniu pagrindu.

Daugumos lietuvių kalbos daiktavardžių semantinė ir morfologinė giminė sutampa. Tokie asmenis ir kai kuriuos gyvūnus žymintys daiktavardžiai yra semantinio, kiti – sintaksinio derinimo tipo. Tik nedidelės dalies asmenis žyminčių daiktavardžių semantinė ir morfologinė giminė skiriasi. Šių daiktavardžių yra trys grupės:

a) vyriškosios lyties asmenis žymintys moteriškosios morfologines gimines daiktavardžiai (vaidila, dėdė ir kt.) derinami pagal semantiką;

b) abiejų lyčių asmenis pagal neigiamas ypatybes pavadinantys vyriškosios (strakalas ir kt.) arba moteriškosios (akiplėša, mėmė ir kt.) morfologinės giminės daiktavardžiai taip pat derinami pagal semantiką;

c) pavieniai pagal veiklos pobūdį ar profesiją abiejų lyčių asmenis pavadinantys vyriškosios (modelis ir kt.) arba moteriškosios (balerina ir kt.) morfologinės giminės daiktavardžiai tais atvejais, kai referento lytis ir morfologinė giminė skiriasi, derinami ir pagal formą, ir pagal semantiką.

Vaida Knabikaitė.

Lingvistinės stilistikos užuomazgos Prano Skardžiaus ir Petro Joniko darbuose

Straipsnyje apžvelgiami Prano Skardžiaus ir Petro Joniko požiuriai i stilistikos objektą XX-ojo amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Aptariama Ch. Bally ir Prahos kalbotyros mokyklos itaka Skardžiaus ir Joniko idejoms. Pirmosios Lietuvos nepriklausomybes laikotarpiu bendrines kalbos funkciniai stiliai bei ju tyrimas tebebuvo silpnai išvystyti. Literaturinio, publicistinio, mokslinio ir dalykinio stiliu kurimas ketvirtame dešimtmetyje paskatino Joniką ir Skardžiu pradeti lietuviu kalbos stilistikos tyrimus ir suformuluoti ju tikslus bei metodus.

Jonikas pirmasis Lietuvoje pradėjo populiarinti Prahos mokyklos požiūrį į funkcinius kalbos stilius ir funkcinę stilistiką apskritai. Be to, jis buvo pirmasis Lietuvos kalbininkas, pradėjęs tyrinėti poetinę kalbą, kuriai būdingi stiprus teksto autonomiškumas ir nukrypimai nuo kalbos normos.

Skardžius, remdamasis Bally, Vosslerio ir Spitzerio pažiuromis, pasiule detaliausią stilistikos skirstymą. Jo nuomone, stilistikos objektas apima: (1) funkciniu stiliu klasifikavimą, (2) kalbos stilistiniu ištekliu tyrimus, (3) tautinio stiliaus kurimą ir (4) individualaus stiliaus tyrimus. Jis, be to, sieke apibrežti ir istorines stilistikos objektą.

Nepalankios istorinės sąlygos (karas ir okupacija) ilgesniam laikui sustabdė stiliaus diferenciacijos tyrimus. Jie buvo pratęsti tik šeštame dešimtmetyje. Juozas Pikčilingis, kuris laikomas lietuvių lingvistinės stilistikos pradininku, jos teorinius pagrindus išdėstė savo Lietuvių kalbos stilistikoje (1971, 1975). Skardžius JAV lietuviu spaudoje išspausdino teigiamą knygos pirmosios dalies recenziją. Jis pritare Pikčilingio požiuriui i bendrines kalbos ir stiliaus santyki. Kiti lietuviu kalbininkai Pikčilingio darbo trūkumu laikė tai, kad jis neskiria lingvistinės stilistikos ir kalbos kultūros tikslų.

Jurgita Macienė

Deminutyvų seka ir funkcionavimas tekste

Deminutyvai – mažybines malonines reikšmes žodžiai, padaryti su ivairiomis priesagomis, lietuviu kalbotyroje yra priskiriami stilistinei kalbos sistemai. Toks priskyrimas yra budingas tik toms kalboms, kuriose deminutyvu yra daugiau, kur jie vartojami dažniau, ivairiau, ir ju vaidmuo tekstuose ryškesnis. Mažybiniu maloniniu žodžiu kaip išraiškingumo priemones budingumą lietuviu kalbai pirmiausia patvirtina tautosakos kuriniuose, senuosiuose Mažosios ir Didžiosios Lietuvos raštuose pavartoti deminutyviniai vediniai.

Dabartinės lietuvių kalbos tyrinėtojai išsamiausiai yra išanalizavę deminutyvų darybą, atkreipę dėmesį į jų aksiologinį aspektą, tačiau beveik nenagrinėtas deminutyvų funkcionavimas tekste.

Tekste deminutyvai vartojami įvairiai: greta pamatinio žodžio (kontaktinė padėtis) arba labiau nuo jo nutolę (distancinė padėtis). Kuo atstumas didesnis, tuo deminutyvo atliekama siejamoji funkcija yra silpnesnė, sunkiau pastebima. Pamatinio žodžio atžvilgiu deminutyviniai vediniai dažniausiai užima postpoziciją, du kartus rečiau – prepoziciją, arba vartojamas dvieju deminutyvu derinys (panašiai tiek pat kartu, kiek ir prepoziciškai).

Išanalizavus surinktus pavyzdžius (straipsnyje pateikiami pavyzdžiai yra paimti iš VDU Kompiuterines lingvistikos centro sudaryto tekstyno ir pačios autorės surinkti iš grožinės literatūros, publicistikos), pastebėta, kad tikslinga skirti keturias deminutyvų funkcijas tekste: dvi pagrindines (susijusias su deminutyvų daryba) – tikslinamąją ir vertinamąją, bei dvi papildomas – estetinę ir teksto siejamąją. Visos keturios funkcijos yra susijusios tarpusavyje, deminutyvas gali atlikti keletą jų viename kontekste. Priklausomai nuo deminutyvinio vedinio vietos pamatinio žodžio atžvilgiu, nuo to paties ar skirtingo denotato (referento) žymėjimo, minėtosios funkcijos išryškėja skirtingai.

Deminutyvas, tekste užimdamas postpoziciją, gali atlikti visas keturias funkcijas: tikslinamąją ir estetinę, kai pamatinis žodis ir deminutyvinis vedinys žymi skirtingus referentus, bei vertinamąją ir teksto siejamąją, kai pamatinis žodis ir deminutyvinis vedinys žymi tą pati denotatą (ar bent referentą).

Deminutyvinį vedinį vartojant prepoziciškai, tekste išryškėja trys jo funkcijos: tikslinamoji, kai deminutyvas ir jo kontekstinis sinonimas žymi skirtingus referentus; vertinamoji, kai deminutyvinis vedinys ir jo kontekstinis pakaitas žymi tą patį referentą; estetinė, kai deminutyvinis vedinys ir pamatinis žodis vartojami poezijoje dėl rimo bei ritmo, žymi tą patį arba skirtingus referentus.

Kada vartojamas dviejų deminutyvų derinys, vediniai atlieka visas keturias funkcijas, tik vertinamoji ir tikslinamoji susijusios itin glaudžiai; deminutyvai žymi tą patį arba skirtingus referentus.

Kartais deminutyvų atliekamas funkcijas dar pabrėžia, sustiprina kontekste vartojamos kitos stiliaus priemonės, ypač epitetai, stiliaus figūros.

Jurgita Mikelionienė

Analogija lietuvių kalbos žodžių daryboje. Potenciniai ir okaziniai dariniai

Sinchroninių darybinių procesų analizė neatsiejama nuo naujų žodžių atsiradimo sąlygų ir būdų aprašymo. Kai kalbama apie naujus žodžius, netgi apibrėžiant neologizmą, neretai akcentuojamos tik ekstralingvistinės jų atsiradimo priežastys (poreikis įvardyti naujai atsiradusius daiktus, reiškinius, sąvokas). Šiame straipsnyje norima atidžiau pažvelgti į analogiją – vieną galingiausių vidinių kalbos mechanizmų, lemiančių naujos leksikos atsiradimą. Žodžių darybos teorijoje analogija suvokiama kaip naujų žodžių darymas pagal jau egzistuojančius kalboje darybinius modelius. Žodžiai gali buti padaromi pagal jau esanti konkretu žodi, remiantis produktyviais darybos tipais. Lietuviu kalbos naujadaru analize rodo, kad gebejimas kurti žodžius pagal jau turimus pavyzdžius, matomas ir iš uzualiu, ir iš neuzualiu (potenciniu ar okaziniu) dariniu, vadinasi, analogija darant ar kuriant naujus žodyno vienetus remiamasi labai plačiai plinta, įsimenami ir tampa potenciniais, o kai kada ir visuotinės vartosenos žodžiais.

Straipsnyje laikomasi nuomonės, kad potencinių ir okazinių darinių negalima sutapatinti. Jų pagrindinis skiriamasis bruožas susijæs su darybos taisyklių paisymu ar nepaisymu. Okazinis darinys, kuris yra ne tiek darybos, kiek kūrybos, besiremiančios analogija, rezultatas, dažniausiai pažeidžia bendruosius žodžiu darybos desnius. Darinio, kuris laikytinas potenciniu, daryba yra be priekaištu, jis papildo darybos paradigmą, tipą, kategoriją, yra sistemiškas, tačiau vis dėlto nelaikomas uzualiu. Potencinius darinius galima pasidaryti bet kada, be jokių kliūčių, atsiradus poreikiui ką nors pavadinti, neretai pasitaiko jų rašytiniuose šaltiniuose, vis dėlto žodynuose jie nefiksuojami.

Toliau panagrinėsime keletą darybos tipų, tradiciškai laikomų gana produktyviais. Šiuo metu, kaip rodo surinkta medžiaga, jie yra ir pakankamai aktyvūs.

Tipiškas potencinių darinių, padarytų remiantis analogija, pavyzdys, yra priesagos -iena vedinių, priklausančių mėsų pavadinimų darybos kategorijai, pavyzdys (smaugliena, sraigiena, strutiena, žaltiena). Ryški analogijos įtaka pastebima įrankių pavadinimų darybos kategorijoje (blizgiklis, kvepiklis, lankstiklis, lankstiklis, liesiklis). Potenciniai dariniai, neretai po kiek laiko pereinantys į sisteminių darinių kategoriją, atsiranda dėl būtinybės įvardyti naujas veiklos sferas. Pvz., naudojant produktyvią priesagą -ininkystė padaryti, bet į žodynus dar neįtraukti ūkio šakų grybininkystė, jautininkystė, putpelininkystė, sliekininkystė, uogininkystė, žąsininkyste pavadinimai. Kita rūšis šios priesagos vedinių taip pat pavadina veiklą, bet čia pamatinis žodis yra asmens profesija ar pareigos: namudininkystė, oratorystė, popiežystė, sielininkystė, šaulystė, trenerystė, virėjystė, žygeivystė.

Pastebėta, kad dėl analogijos atsiradę dariniai labai greitai praplečia darybinius lizdus. Taip dažnai atsiranda veiksmažodis, kuriuo ivardijamas veiksmas, atliekamas pamatiniu žodžiu pasakyto asmens: yrininkauti, jūrininkauti, muitininkauti. Neretai kartu atsiranda ir veiksmo pavadinimas – pensininkauti, pensininkavimas; turistauti, turistavimas. Pasitaiko abstraktų ir be užfiksuoto veiksmažodžio: kilpininkavimas, kultūrininkavimas, palūkininkavimas, sąmokslininkavimas. Neretai potenciniai dariniai papildo darybinių sinonimų eiles: vynininkystė – vyndarystė, vyndirbystė.

Tarp potencinių ir okazinių darinių yra nemažai hibridų: miesčionizmas, paminklizmas, raidizmas, rūšizmas, saldžialyrizmas, vydūnizmas.

Analogija veikia net ir tokius darinius, kurie atsiranda suliejus dviejų žodžių dalis: šokoladoholikas, eurokratas, pilvokratija. Taikant analogiją, atsiranda ir žodžiu žaismas, savotiška paronomazija, kuri remiasi ne tik darybos, bet ir skirtingos reikšmes žodžiu skambesio panašumu: pliuralizmas – pliurpalizmas.

Išanalizuota medžiaga leidžia daryti išvadą, kad analogijos itaka ir potenciniu, ir okaziniu žodžiu daryboje yra akivaizdi. Butent ji lemia daugelio nauju tiek uzualios, tiek neuzualios vartosenos leksikos vienetu atsiradimą.

Rolandas Mikulskas

„Kablio“ figuros nominacines sistemos raiška lietuviu kalbos tarmese

Natūraliojo pasaulio vizualinės raiškos semiotinį kodą konstruojančios figūros kalbos nominacinių vienetų sistemoje turi adekvačius atitikmenis. Pakankamai vienalytėje etnolingvistinėje erdvėje, kurią idealiai ir sudarytų vienos kalbos tarmės, galima gana patikimai kalbėti apie šių figūrų repertuaro universalumą. Šis savo ruožtu lemia nominacinių sistemų, koreliuotų tas figūras įvardijančių pavadinimų atžvilgiu, atsiradimą tarmėse.

Viena iš kalbinei bendrijai reikšmingų figūrų, paprastai gerai atspindėta įvairių kalbų žodyne, yra prototipiška „kablio“ figūra. Šios figūros nominacinės sistemos narius vienija tam tikras riestos formos daikto vaizdinys. Jo sąvokai susidaryti yra svarbi elementarių erdvės kategorijų kreiva vs tiesu opozicija. Kalbinėms nominacijoms relevantiška „kablio“ figūra nėra dedukciškai postuluojama geometrinė figūra, bet abstrakcijos keliu indukuotas visų riestos formos įrankių invariantas. Šiam yra esminė ne tik riestumo, bet ir bendros kabinimo funkcijos sąvoka.

„Kablio“ figūros nominacinės sistemos inventorių sudaro daugiausia su žemės ūkiu bei kitais senaisiais verslais (žvejyba, sielių plukdymu, kailių dirbimu ir t.t.) susijusių įrankių pavadinimai, taip pat kai kurie namų apyvokos reikmenų pavadinimai.

Glaudžiausiai su „kablio“ figura siejamas pavadinimas tampa jos reprezentatu kalbos lygmeniu. Palyginus su kitais sistemos pavadinimais, jis pasižymi bendriausia reikšme ir plačiausia referencija. Pastaroji ne tik apima likusiųjų sistemos narių referenciją, bet dar gali būti išplėsta, figūratyvinio panašumo pagrindu nominuojant naujus tikrovės objektus, kurių ne vienas kalboje jau turi labiau įprastus, kito nominacinio požymio pagrindu sudarytus, pavadinimus. Dėl šios aplinkybės apie bendriausios reikšmės pavadinimą galime kalbėti kaip apie didžiausią nominacinę potenciją turintį pavadinimą ir vadinti jį sistemos dominante.

Pati nominacinė sistema formuojasi į bendrojo pavadinimo nominacijos sferą įtraukiant kitus „kablio“ pavidalo įrankių pavadinimus. Tarp sistemoje dominuojančio pavadinimo ir likusiųjų pavadinimų nusistovi įtraukimo, arba hiperoniminiai-hiponiminiai santykiai. Pastaroji aplinkybė reiškia, kad tam tikrose komunikacinėse situacijose sudarant pasakymus bendrosios reikšmės pavadinimai gali būti pasirenkami vietoje specifinės reikšmės pavadinimų. Pavyzdžiui, adresantas, kreipdamasis į, jo manymu, mažiau išmanatį adresatą, denotato deskripcijai gali pavartoti platesnės referencijos pavadinimą. Taip tarsi apeliuojama į vadinamąjį bendrąjį žinių fondą. Šiam nuo kalbėtojo nuostatos priklausančiam pavadinimų pasirinkimui nusakyti straipsnyje įsivedamas pavadavimo terminas. Taip pat, pabrėžiant bendrojo pavadinimo, kaip antrinių nominacijų priemonės funkciją, čia jam taikomas bendrojo nominatoriaus terminas.

Skirtinguose lietuvių kalbos vartojimo regionuose „kablio“ figūros nominacinės sistema turi savitą raišką. Tuo požiūriu galime kalbėti apie arealines šios rūšies pavadinimų sistemas. Atskirų pavadinimų sistemų raiškos geografines ribas apibrėžia bendrųjų nominatorių paplitimas.

Remiantis prielaida, kad sinchronijos plotme žodžio reguliariuju reikšmiu skaičius tampa jo nominacinės potencijos rodikliu, iš Lietuvių kalbos žodyno kartotekos teikiamų duomenų apie įvairius riestos formos įrankių pavadinimus buvo nustatyti atskirų tarminių arealų bendrieji „kablio“ figūros nominatoriai. Jų paplitimo ribos patikslintos fiksuojant vietas, kuriose užrašytuose pasakymuose šie pavadinimai vartojami tiesiog signifikatine reikšme. Pastarąją jie teturi kai į kalbėjimo aktus įvestų denotatų atžvilgiu atlieka apibūdinamąją (deskriptyvinę) arba lyginimo standarto funkcijas.

Susisteminti šiais atžvilgiais atliktu semantiniu tyrimu rezultatai pateikiami lenteleje ir apibendrintai pažymeti žemelapyje.

Marija Razmukaitė

Lietuvos sudurtinių oikonimų darybos bruožai

Sudurtiniai oikonimai Lietuvoje nėra produktyvūs; jie tesudaro 5% visų oikonimų darinių.

Tai dviejų narių dūriniai, kurių antraisiais komponentais dažniausiai eina geografiniai, geobotaniniai terminai, su žmogaus buitine ir kultūrine veikla susiję pavadinimai, rečiau – toponimai.

Pirmaisiais tokių dūrinių sandais dažniausiai eina bendriniai ir tikriniai daiktavardžiai, būdvardžiai, retkarčiais – skaitvardžiai.

Dūrinų komponentai jungiami jungiamaisiais balsiais ((i)a, ai, ė, i, y, (i)o, (i)u) ir be jų.

Daugiausia dūrinių fiksuota vakarinės Lietuvos dalyje.

Loreta Semėnienė

Aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžių valentingumas

Straipsnyje aptariamas lietuvių kalbos aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžių valentingumas.

Būdvardžio valentingumas suprantamas kaip būdvardžio reikšmės lemiama ypatybė atverti tam tikrą skaičių laisvų vietų, kurias sakinyje (ar žodžių junginyje) užima tam tikros reikšmės žodžiai arba jų atitikmenys. Būdvardžio valentinės savybės yra semantiškai motyvuotos jo reikšmės, kuri paaiškėja tam tikroje sintaksinėje apsuptyje.

Būdvardžių aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio valentingumas yra kitokio pobūdžio nei būdvardžio (kaip kalbos dalies) valentingumas. Jei būdvardžio valentingumas yra semantiškai motyvuotas jo reikšmės, tai būdvardžio aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formų valentingumą lemia ne tik būdvardžio reikšmė, bet ir laipsnio gramatinės kategorijos specifika reikšti daiktų ypatybių kiekio skirtumus.

Dažniausiai tiek vienvalenčių, tiek daugiavalenčių būdvardžių aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formos, be būdvardžio reikšmės lemiamų sintaksinių aktantų (tiek būtinųjų, tiek fakultatyviųjų), prisijungia dar vieną būtinąjį sintaksinį aktantą – vieną lyginamųjų konstrukcijų. Tačiau, skirtingai nei būdvardis, būdvardžio aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formos ne visada lemia savo sintaksinio aktanto – lyginamosios konstrukcijos – form¹.

Būdvardžio aukštesniojo laipsnio formos valdo prielinksninź konstrukcij¹ su prielinksniu už. Būdvardžio aukščiausiojo laipsnio formos valdo prielinksnines konstrukcijas su prielinksniais iš, tarp(u), už. Tuo tarpu aukštesniojo laipsnio būdvardžiai paprastai nelemia lyginamųjų konstrukcijų, pavartotų su jungtukais kaip, nei, negu ir pan., formos. Numatyti, kas ir kokios formos bus pasakyta lyginamojoje konstrukcijoje su minėtais jungtukais yra pakankamai sunku.

Kai lyginami du ar daugiau daiktų deskripto žodžiu žymimo daikto atžvilgiu, aukštesniojo laipsnio formos valdo prielinksninę konstrukciją su prielinksniu už. Aukščiausiojo laipsnio formos valdo prielinksnines konstrukcijas su prielinksniais iš, tarp(u), už.

Aukštesniojo laipsnio būdvardžiai paprastai nelemia lyginamųjų konstrukcijų, pavartotų su jungtukais kaip, nei, negu ir pan., formos. atskirai būtų galima kalbėti apie tuos atvejus, kai lyginami du daiktai deskripto žodžiu žymimo daikto atžvilgiu. Tada lyginamosios konstrukcijos su jungtukais kaip, nei, negu ir pan. paprastai turi vardininko form¹, nors daiktas, kurio pagrindu yra lyginama gali būti nusakomas kitais linksniais.

Egidijus Zaikauskas.

Šnekos akto dalyvių strategija, socialiniai vaidmenys ir tipai lietuvių kalboje

Vieni iš svarbiausių šnekos akto veiksnių yra adresantas ir adresatas. Adresantas šnekos aktu realizuoja savo komunikacinius ketinimus. Kad šnekos aktas būtų sėkmingas, jis privalo atsižvelgti į adresatą. Bendraudami abu pašnekovai renkasi konstruktyvią arba destruktyvią komunikacinę strategiją. Konstruktyvioji strategija atitinkanti bendruosius komunikacijos principus, pirmiausia, bendradarbiavimo. Destruktyviąją strategiją šnekos akto dalyvi renkasi, kai jo siekiamas perlokucinis efektas yra nenaudingas ar net žalingas pašnekovui. Performatyvų vartojimas labai sumažina galimybę (nors nepanaikina) rinktis destruktyviąją strategiją.

Adresatas adresantui (ir atvirkščiai) yra svarbus ne kaip individas, o kaip tam tikro socialinio vaidmens atlikėjas. Kiekvienam individui būdinga tam tikras socialinių vaidmenų kompleksas. Socialinis vaidmuo atsiskleidžia socialinėje situacijoje. Savo socialinio vaidmens žinojimas konkrečioje situacijoje padeda teisingai nustatyti pašnekovo socialinį vaidmenį: adresantui padeda parinkti tinkamą ilokucijos raišką, o adresatui – teisingai interpretuoti pasakymą. Kiekvienas socialinis vaidmuo turi tam tikrą ilokucijų raiškos priemonių arsenalą. Statusiniai pašnekovų vaidmenys labiausiai veikia bendrą kalbėjimo pobūdį, stilių. Pozicinių socialinių vaidmenų adresantų kalbai būdinga ilokucijas reikšti performatyvais, ypač deklaratyvais. Situacinių vaidmenų adresantai iš performatyvų daugiausia vartoja ekspresyvus.

Performatyvinio šnekos akto adresantas gali būti: 1) pavienis asmuo, 2) asmenų grupė, 3) institucija, 4) adresantas neapibrėžtas. 1 ir 2 tipų adresantai ilokucijas dažniausiai reiškia asmeninėmis performatyvinių veiksmažodžių formomis, jiems būdingiausi ekspresyvai bei asertyvai, o mažiausiai būdingi deklaratyvai. Institucija paprastai yra juridinių performatyvų adresantas. Būdingiausi institucijų performatyvai yra deklaratyvai ir griežtieji direktyvai. Raštu atliekamų performatyvų adresantas gali būti neapibrėžtas ir adresatui nežinomas. Dažniausiai tai deklaratyvai bei griežtieji direktyvai, kurių paskelbimas raštu yra formalus juridinio akto įteisinimas. Įprastinė tokių performatyvų raiška yra beasmenis sakinys su bendratimi arba neveikiamosios rūšies dalyviu.

Pagal tai kam ir kaip adresuojamas šnekos aktas, skiriami adresatų tipai: 1) tiesioginis, 2) kvaziadresatas, 3) liudininkas, 4) tarpininkas, 5) vykdytojas. Tiesioginis adresatas šnekos akte nebūtinai įvardijamas; jam skiriami visų rūšių performatyvai. Kvaziadresatas yra gretutinis adresatas, iš kurio nesitikima perlokucinis efekto, todėl jam neskiriama pagrindinė ilokucija. Adresatas liudininkas privalomas kai kuriems instituciniams performatyvams, pavyzdžiui, priesaikoms. Tarpininkui skiriama dviejų tipų informacija: skirta jam ir tikrajam adresatui. Neretai tarpininkui paliekama laisvė suformuluoti ir konkrečia raišką. Vykdytojas turi užtikrinti institucijos performatyvinio akto perlokucini efektą. Be to, dar yra beadresatiniu ir abikrypčių performatyvų.

Vida Žilinskiene

Gramatinių formų vartojimas lietuvių kalbos moksliniame stiliuje

Šiuo metu, kai vis plačiau susiduriama su lietuvių kalba informacinėje visuomenėje, tam tikrų stilių, netgi vieno stiliaus konkrečios teminės grupės tekstų, tyrimas įvairiais kalbos lygmenimis darosi vis aktualesnis. Tai pirmiausia pasakytina apie statistinius atskirų kalbos lygmenų (leksikos, morfologijos, žodžių darybos) tyrimus. Aprašius lietuvių kalbos publicistinio ir dalykinio stilių morfologinę struktūrą ir parodžius kalbos dalių ir pagrindinių jų gramatinių formų vartojimo skirtumus ir tapatumus, šiame darbe pateikiamas šių formų vartojimas moksliniame stiliuje. Kalbos dalių vartojimas moksliniame stiliuje lyginamas su jų vartojimu publicistiniame ir dalykiniame stiliuose. Daromos išvados, kad lietuvių kalbos mokslinio stiliaus tekstuose dažniausiai vartojama kalbos dalis – daiktavardis, kuriam priklauso vos ne pusė (43,73 %) teksto žodžių, kitos dvi pagrindinės kalbos dalys – veiksmažodis ir būdvardis – sudaro 30,10 % teksto, kad daiktavardžių ir būdvardžių linksniai (išskyrus šauksmininką) pagal vartojimo dažnį pasiskirsto į pagrindinę (kilmininko, vardininko, galininko) ir periferinę (vietininko, įnagininko ir naudininko) grupes, ypač didelis dažnis budingas daiktavardžiu kilmininko linksniui, kad šiame stiliuje daugiausia vartojama asmenuojamuju veiksmažodžio formu (41,20 %), šiek tiek mažiau dalyviu (37,64 %), kad dažniau vartojamos esamojo laiko asmenuojamosios veiksmažodžiu formos ir dalyviai nei butojo laiko asmenuojamosios formos ar dalyviai, kad kalbos daliu vartojimo požiuriu moksliniai tekstai yra artimesni dalykiniams tekstams.