Acta Linguistica Lithuanica 44

TURINYS
Straipsniai

Vytautas Ambrazas. Lietuvių kalbos adverbalinis genityvas istorinės sintaksės požiūriu

Vincentas Drotvinas. Johannas Richteris ir Lietuvių kalbos seminaras Hallėje

Judita Džežulskienė. Asmenų pavadinimai, reiškiami veiksmažodiniais mobiliaisiais daiktavardžiais (substantiva mobilia)

Axel Holvoet. Lithuanian būti with the infinitive as a modal expression and its Latvian counterparts

Simas Karaliūnas. Kalbotyros pastabos

Gina Kavaliūnaitė. Chylinskio Naujojo Testamento vertimas ir jo šaltiniai: įrašai bei teksto taisymai

Edita Kibildaitė. Priežasties šalutiniai sakiniai Bretkūno postilėje

Stasė Krinickaitė. Lietuvių kalbos subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai

Vitalija Maciejauskienė. Dėl lietuvių pavardžių vertinimo darybos požiūriu

Algis Rubinas. Dvasininkų pavadinimai ir jų istorija

Elena Valiulytė. Lietuvių kalbos tikslo konstrukcijos su slinkties veiksmažodžiais

Publikacijos

Itališkas Ledesmos Katechizmo Dottrina Christiana: Daukšos panaudoto lenkiško teksto šaltinis (Guido Michelini)

Recenzijos

Paweł Wójcik, The acquisition of Lithuanian verb morphology

(Bonifacas Stundžia)

Pietro U. Dini, Baltų kalbos. Lyginamoji istorija

(Axel Holvoet)

 Santraukos 

Vytautas Ambrazas

  

Adverbalinis genityvas lietuvių kalbos istorinės sintaksės požiūriu

       Linksnių parinkimo semantinė motyvacija, būdinga seniausiems indoeuropiečių kalbų raidos laikams, atsispindi lietuvių kalbos adverbalinio genityvo vartosenoje partityvine (neapibrėžto kiekio) ir abliatyvine (atskirties) reikšmėmis.

       Partityvinė genityvo reikšmė lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose raštuose yra itin gerai išlaikyta. Šios reikšmės pagrindu genityvas su daugeliu objektinių veiksmažodžių sudaro opoziciją akuzatyvui, o su būsenos ir jos kaitos veiksmažodžiais – nominatyvui ir eina tos opozicijos žymėtu nariu.

       Partityvinio genityvo vartosena lietuvių kalboje kito dviem svarbiausiom kryptim: a) vietoj genityvo, anksčiau vartoto greta akuzatyvo su kai kurių semantinių grupių veiksmažodžiais (reiškiančiais prisiminimą ar užmiršimą, kvietimą, saugojimą, kontaktą su daikto paviršiumi ir pan.) buvo apibendrintas akuzatyvas; b) su veiksmažodžiais, reiškiančiais siekimą, norą, laukimą, ieškojimą ir pan. arba turinčiais veiksmo pilnio reikšmės priešdėlius, buvo apibendrintas genityvas. Abiem atvejais linksnių semantinė opozicija partityvinės reikšmės pagrindu neutralizuojama ir semantiškai motyvuotas linksnio parinkimas keičiamas sintaksiniu valdymu.

       Su partityviniu genityvu gali būti siejama ir kai kurių dabar jau suprieveiksmėjusių genityvo formų vartosena laikui reikšti, rodanti ankstesnį semantinį šio linksnio pobūdį.

       Partityvinio ir vad. kiekybės turinio genityvo analizė leidžia suponuoti ne tik sinchroninius, bet ir diachroninius tų konstrukcijų ryšius tolimoje indoeuropiečių kalbų senovėje ir paaiškinti genityvo su supinu genezę.

       Genityvo vartosena partityvine reikšme sudarė istorinį pamatą neiginio genityvui. Lietuvių ir latvių kalbose įsivyravo sintaksinė taisyklė, reikalaujanti keisti su neigiamu veiksmažodžiu siejamą akuzatyvą ar nominatyvą genityvu. Ta taisyklė buvo apibendrinta ir prarado semantinę (partityvinę) motyvaciją. Panašiai neiginio genityvas, išsiskyręs iš partityvinio, buvo apibendrintas slavų ir iš dalies germanų kalbose. Taigi neiginio genityvas gali būti laikomas baltų, slavų ir germanų kalbas jungiančia sena sintaksine bendrybe. Tolesnis neiginio genityvo plitimas pastebimas Vakarų finų kalbų areale.

       Abliatyvinė (atskirties) reikšmė, taip pat paveldėta iš indoeuropiečių bendrijos laikų, lietuvių kalboje yra silpniau išsilaikiusi negu partityvinė. Jos lokalinis pobūdis aiškus sintaksiniais archaizmais virtusiose konstrukcijose su judėjimo ir artimų reikšmių veiksmažodžiais, tačiau ir šioje pozicijoje genityvas dažniausiai eina su prielinksniais. Dėl toli pažengusio desemantizacijos proceso atskirtį reiškę genityvai daugeliu atvejų yra virtę tiesiogiai nuo veiksmažodžių bijóti, véngti, sãugotis, kratôtis, liãutis ir pan. priklausomais papildiniais. Dabartinės kalbos požiūriu jie pritampa prie partityvinės kilmės genityvų, siejamų su laukimą, norą, siekimą, ieškojimą reiškiančiais veiksmažodžiais. Tuo būdu lietuvių (kaip ir latvių kalboje) susiformavo atskira papildinio genityvą valdančių veiksmažodžių grupė.

Vincentas Drotvinas

   

Johannas Richteris ir Lietuvių kalbos seminaras Hallėje

       Straipsnyje apžvelgiamos Hallės universiteto Lietuvių kalbos seminaro įsteigimo aplinkybės ir pirmojo šio seminaro dėstytojo Johanno Richterio (1727-1728) veikla. Remiantis Hallės–Wittenbergo Martyno Liuterio universiteto archyvo dokumentais pateikiama naujų Richterio biografijos duomenų. Be kita ko, iš šių dokumentų aiškėja, kad magister artium laipsnis Richteriui buvo suteiktas ne Hallėje, o Wittenberge.

Judita Džežulskienė

   

Asmenų pavadinimai, reiškiami veiksmažodiniais mobiliaisiais daiktavardžiais (substantiva mobilia)

       Straipsnyje nagrinėjama viena didžiausių asmenų pavadinimų grupių lietuvių kalboje, vadinamieji mobilieji daiktavardžiai (substantiva mobilia). Jie sudaro poras, turinčias tą patį kamieną (bei tuos pačius darybos formantus), bet skirtingas galūnes vyriškos ir moteriškos lyties asmenims pavadinti, pvz.,mokytojas : mokytoja. Ligi šiol šie daiktavardžiai atskirai nuo negyvus daiktus reiškiančių daiktavardžių nebuvo tirti, plg.: sugyvéntinis, -ė ir sumuštinis, turtuõlis, -ė ir meduõlis. Jų daryba ir semantika taip pat nebuvo specialiai nagrinėtos.

       Straipsnyje lietuvių kalbos mobilieji daiktavardžiai skirstomi į dvi grupes: veiksmo atlikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų. Šioms grupėms priklausančių daiktavardžių santykis yra toks: 53,6% : 46,3%. Kartu su vardažodiniais dariniais jie sudaro vieną darybinę asmenų pavadinimų kategoriją, atitinkančią veiksmų pavadinimų, įrankių pavadinimų ir kitas panašias daiktavardžių darybos kategorijas.

          Toks darybos modelis skiriasi nuo kitoms indoeuropiečių kalboms (vokiečių, anglų, rusų, lenkų ir pan.) būdingo asmenų įvardijimo pagal lytį vartojant darybines priesagas. Nagrinėjamas lietuvių kalbos darybos modelis yra labai reguliarus ir produktyvus, o atitinkama darinių klasė atvira.

Axel Holvoet

Lietuvių kalbos sintaksinė struktūra ‘būti su bendratimi’ kaip modalinė konstrukcija ir jos latviški atitikmenys 

 

       Dabartinėse baltų kalbose konstrukcija ‘būti su bendratimi’ yra vartojama kaip modalinė konstrukcija su būtinybės reikšme. Ji atsirado, prie egzistencinės konstrukcijos su subjekto vardininku prišliejus tikslo bendratį: (man) yra namai matyti/statyti. Visa konstrukcija buvo vartojama galimybei arba būtinybei reikšti. Veiksnį perprasminus kaip bendraties papildinį (papildinio vardininką – nors dar ne iki galo – pakeitė galininkas), veiksmažodis pradėjo eiti modalinio veiksmažodžio funkciją. Konstrukcijos reikšmė susiaurėjo ir vietoj silpnai diferenciuotų galimybės arba būtinybės reikšmių įsigalėjo būtinybės reikšmė. Konstrukcija namai matyti yra reliktinė ir sintaksiniu (išlikęs vardininkas) ir semantiniu (galimybės reikšmė) atžvilgiu. Latvių kalboje naujesnioji (būtinybę reiškianti) konstrukcija labiau paplitusi, nei lietuvių kalboje. Senesnioji (atitinkanti liet. namai matyti) yra išlikusi tik reliktiniu pavidalu. Literatūroje kaip lietuviškos konstrukcijos namai matyti atitikmenys cituojamos konstrukcijos yra naujesnės ir kitokios struktūros: jose subjekto naudininkas pakeistas vardininku, o vietoj proklitiškai prie bendraties prišlieto neiginio jose yra išsivystęs ypatingas neiginio tipas: pal. zirgs vezumu ne pavilkt greta senesnės ir lietuvišką atitikmenį turinčios konstrukcijos zirgam vezumu nepavilkt (liet. arkliui vežimo nepavilkti). Šio sintaksinio pakeitimo mechanizmas nėra iki galo aiškus. Straipsnyje keliama mintis, kad sakiniuose su neišreikštu apibendrintu subjektu nulinis naudininko subjektas galėjo būti perprasmintas kaip nulinė vardininko subjekto realizacija  (Ædat vezumu nepavilkt ® Ænom vezumu ne pavilkt), ir kad vėliau buvo įsivesti eksplicitiniai vardininko subjektai (zirgs vezumu ne pavilkt). Tačiau neatmestina ir galimybė sieti naująsias konstrukcijas su naratyvine bendratimi.

Simas Karaliūnas

 

Kalbotyros pastabos

       Lie. dial. berklai ‘lieptai’< *ber-tlo, priesagos –tl– vedinys iš veiksmažodžio *bher– ‘nešti’, ir lot. ferculum (fericulum) ‘neštuvai, padėklas’ < *bher(H)-tlo-m galėtų būti baltų-lotynų izoleksa; berklai galėjo išlaikyti pirminę veiksmažodžio berti reikšmę ‘nešti’.

       Lie. gintaras, La. dzitars ir dzintars, dial. zitars atrodo kaip priesagos –ara– vediniai iš neišlikusio veiksmažodžio *gint– (<*gnt-) ‘degti’, paliudyto germanų kalbose: sen. skand. kynda, vid. vok. aukšt. künten, vok. dial. (bavarų) kenten ‘uždegti’, ang. kindle. Baltų ‘gintaro’ pavadinimo etimologinis atitikmuo būtų s. skand. kyndill masc. ‘žibintas; žvakė; šviesa’.

       Šiaurės rytų Lietuvos tarmėse vartojami žodžiai krontas‘didelė krūva sniego, pusnis’ ir krõnas ‘t. p.’ Atrodo, kad priebalsis tį krõnas įspraustas neseniai. Panašus reiškinys pastebimas latvių kalbos tarmėse, plg. kran(t)s (kranc, krants) ‘krosnis’ šalia krans‘t.p.’.

       La. įvardis vinš, fem. vina ‘jis, ji’ (tarmėse ir su e-vokalizmu: veńîs, fem. veńei), kurio pirminė reikšmė buvo ‘kitas’, greičiausiai yra kilęs iš ide. *wen(i)yo-/*wn(y)o- ‘draugas’, gerai paliudyto germanų (s. skand. vinr, s. ang. wine ir pan.) ir kitose ide. kalbose. Semantinę raidą ‘draugas’ > ‘kitas’ patvirtina s. bažn. sl. drugu druga ‘vienas kitą’ ( : drugu ‘draugas’) ir het. araš aran‘t.p.’ (: araš ‘draugas’) paralelės.

       Lietuvos šiaurės rytų kampe paliudyti vandenvardžiai Čičirys(acc. sing. Čičirį) (taip pat Čičiris), Čičiraitis, ežerai, Čiči, upė, ir ZirnajysZirnejas, ežerai. Pirmieji atrodo kaip pastarųjų vertiniai. Kadangi pastarieji remiasi baltų ‘žirnių’ pavadinimu, galima spėti, kad pirmieji remiasi baltų šaknimi *kikir– ‘žirnis’ (> sėlių – *cicir- > lie. Čičir-). Tai rodo, kad ir s. pr. keckerskeckirs ‘žirnis’ negali būti skolinys iš vokiečių kalbos.

          Senovės prūsų rapa ‘angelas’ vietoj teisingos rapa‘rupūžė’ tikriausiai atsirado klaidingai perskaičius Elbingo žodynėlio glosą Engel – rapa, kur vietoje vok. Eugel ‘rupūžė’ parašyta Engel ‘angelas’.

  

Gina Kavaliūnaitė

   

Chylinskio Naujojo Testamento vertimas ir jo šaltiniai: teksto taisymai bei įrašai rankraščio gale.

       Straipsnyje analizuojami Chylinskio NT rankraščio taisymai ir įrašai rankraščio gale. Nustatomi svarbiausieji taisymų tipai ir galimos taisymų priežastys, bandoma bendrais bruožais atkurti redagavimo procesą ir įvertinti, ką taisymai sako apie vertimo šaltinius. Išskiriami tokie svarbiausieji taisymų tipai: 1) taisymai, kuriems šaltinių įtakos negalima įrodyti arba tokia įtaka atrodo neįtikima ir 2) taisymai, kuriems vertimo šaltiniai turėjo įtakos. Darbe detaliau nagrinėjamos ryškiausios, neabejotinai vertimo šaltinių sąlygotos grupės.

          Prieinama išvados, kad rankraštis nebaigtas redaguoti, tekstas nepataisytas pagal gale esančias pastabas, kuriose aiškiai nurodyta, ką ir kaip reikėtų keisti. Tai liudija vertėjo ketinimą peržiūrėti nurodytas vietas ir pataisyti atsižvelgiant į minėtas pastabas.

          Kai kurių taisymų tipų nenuoseklumas (esama formų ar konstrukcijų, kurios vertimo pradžioje nuosekliai keičiamos kitomis, o vėliau nebetaisomos arba netgi atstatinėjamos) rodo tam tikrą vertėjo neryžtingumą ir nesugebėjimą apsispręsti, kurią formą ar konstrukciją vartoti.

          Iš taisytų teksto vietų matyti, kad pagrindinis sluoksnis išverstas iš Statenbijbel. Tai rodo vertimo ypatybės, kurias galima paaiškinti tik olandų kalbos struktūra. Pagrindinio sluoksnio sutapimai su lenkiškais originalais daugiausiai leksiniai. Jie gali atspindėti lenkiškai gerai mokančio vertėjo leksiką, o ne konkrečius šaltinius. Lenkiško originalo įtaką pagrindiniam sluoksniui ryškiau atspindi sintaksiniai sutapimai su lenkiškais originalais.

          Redaguojant lenkiškas originalas padėjo Chylinskiui taisyklingai interpretuoti StB nepakankamai diferencijuotas ir dviprasmiškas formas. Redaguojant daug naudotasi ir StB.

       Įrašai rankraščio gale dar kartą patvirtina olandiškojo vertimo šaltinio svarbą. Rankraščio gale vartojamos lotynų ir lenkų kalbos tiktai kaip metakalbos. Graikiškų įrašų nėra.

 

Edita Kibildaitė

    

Priežasties šalutiniai sakiniai Bretkūno Postilėje

   

       Straipsnyje nagrinėjami priežasties jungtukų vartojimas bei šalutinio priežasties sakinio vieta Bretkūno Postilės sudėtiniuose sakiniuose. Iš viso ištirti 966 priežasties sakiniai; atsižvelgta į tai, kurioje Postilės vietoje jie pavartoti: ar homilijose, perikopėse ar Pasijoje. Verstinėse Postilės dalyse pavartoti sakiniai palyginti su atitinkamais Liuterio Biblijos bei Vulgatos sakiniais, be to, su atitikmenimis Baltramiejaus Vilento Evangelijose ir Epistolose.

       Nagrinėjamuose Postilės sakiniuose dažniausiai vartojamas jungtukas nesa (69% atvejų), kuris dabartinei kalbai nebėra būdingas, rečiau – nes (10 %), kadangi (9%). Palyginti dažnai juose vartojamas jungtukas iog (4%). Jungtukai nesang, nesangakaipkadaieng / iangka ir kad pasitaiko retai.

       Šalutinių sakinių su nesa, nesang, nesanga ir nes pozicija yra griežtai apibrėžta: jie beveik visada eina po pagrindinio sakinio. Priešinga tvarka dažnai būna sakiniuose su kadangikaip ir kada. Sudėtiniuose sakiniuose su vieniniu jungtuku kadangi šalutinis sakinys dažniausiai eina po pagrindinio sakinio. Šiuo atžvilgiu Postilės kalba skiriasi nuo dabartinės. Šalutinio sakinio interpozicija pasitaiko labai retai.

       Jungtukas šalutiniame sakinyje dažniausiai užima pirmą vietą. Tik retkarčiais, ir tik sakiniuose su nes ir nesanga, jungtukas vartojamas antroje vietoje. Tokiais atvejais pirmoje vietoje dažniausiai eina prieveiksmis, rečiau įvardis.

  

Stasė Krinickaitė

  

Lietuvių kalbos subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai

    

       Šiame straipsnyje nagrinėjami veiksmažodžių tipai, subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai, atspindintys du pagrindinius sakinio perspektyvos tipus. Subjektiniais laikomi tie veiksmažodžiai, kurie žymi veiksmus, siejamus su subjektu ir neišeinančius už jo sferos ribų. Objektiniai veiksmažodžiai žymi veiksmus, nukreiptus į objektą, bet drauge išlaikančius ryšį su subjektu. Subjekto hiperfunkcija apima agento1, agento2, patiento, percipiento, rezultato, beneficiento, kontentyvo, instrumento semantines funkcijas. Objekto hiperfunkcija apima patiento, rezultato, kontentyvo, beneficiento, percipiento, kontragento, instrumento, kauzatyvo, finityvo, komparatyvo, direktyvo, moduso, šaltinio (kompozityvo) semantines funkcijas. Tiek subjektines, tiek ir objektines funkcijas sąlygoja skirtingi veiksmažodžių leksiniai semantiniai tipai.

Vitalija Maciejauskienė

Dėl lietuvių pavardžių vertinimo darybos požiūriu

       Straipsnyje aptariami kai kurie lietuvių kalbos onimų (asmenvardžių ir vietovardžių) darybinės ir struktūrinės analizės klausimai. Bandoma atsakyti į klausimą, ar pavardžių darybos analizė apskritai yra įmanoma.

          Lietuvių vietovardžius ir kai kuriuos asmenvardžius (vardus, pravardes) darybos požiūriu galima suskirstyti į pirminius ir antrinius onimus. Pastaruosius galima toliau paskirstyti į vedinius, sudurtinius ir sudėtinius. Pirminiai onimai nuo bendrinių žodžių skiriasi nauju darybos būdu: jie daromi iš bendrinių ir tikrinių žodžių be jokių formalių darybos požymių. Vietovardžių ir kai kurių asmenvardžių (vardų, pravardžių) sistemų susidarymas bei papildymas naujais vienetais paliudija du šių onimų darybos modelius: bendrinis žodis ® vietovardis, vardas, pravardė bei tikrinis žodis ® vietovardis, vardas, pravardė.

          Lietuviškos pavardės yra labai saviti onimai. Visos jos yra kilusios iš istorinių asmenvardžių. Virsdamos pavardėmis jos neįgijo jokių darybos požymių, – tiesiog pasikeitė asmenvardžio statusas: buvo patronimas, pravardė ar pan., o dabar yra pavardė. Taigi visos pavardės darybos požiūriu gali būti kvalifikuojamos tik kaip pirminės. Šių onimų sistemos susidarymą atspindi tik vienas modelis: tikrinis žodis ® pavardė.

          Jeigu visas pavardes darybos požiūriu vertiname kaip pirminius onimus, tolesnei darybinei jų analizei nėra pagrindo. Prasmingas ir aktualus yra tik morfeminiu skaidymu (morfologinės struktūros analize) paremtas pavardžių tyrimas.

  

Algis Rubinas

   

Dvasininkų pavadinimai ir jų istorija

       Straipsnyje apžvelgiami lietuvių kalbos dvasininkų pavadinimai bei jų istorija. Tiriama apie 20 dvasininkų pavadinimų (neskaičiuojant fonetinių variantų). Pagal jų santykį su lotyniškais originalais jie suskirstomi į tris grupes.        Pirmąją grupę sudaro lotyniškos kilmės pavadinimai, pasiskolinti tarpininkaujant kitoms kalboms, dažniausiai lenkų kalbai. Kalbos tarpininkės šių skolinių fonetikoje yra palikusios pėdsakų, kurie lotynišką šaltinį kartais padaro sunkiai atpažįstamą (pvz., vyskupas, popiežius ir pan.). Tarp šios grupės skolinių atskirą vietą užima žodis kunigas, kuris buvo perimtas tiesiai iš vokiečių kalbos, bet savo dabartinę reikšmę įgijo dėl lenkų kalbos įtakos.

       Antrąją grupę sudaro nauji, dirbtiniai skoliniai, padaryti tautinio atgimimo laikais, prie lotyniško kamieno priduriant lietuvišką galūnę. Jais dažnai keičiamos senesnės per kitas kalbas atėjusios formos, pašalinant šių kalbų tarpininkavimo fonetinius pėdsakus (pvz., prelatas vietoje pralotas).

       Trečiąją grupę sudaro neologizmai, kuriais keičiami senesni skoliniai, pvz., pamókslininkasnuodėmklausys ir pan.

   

Elena Valiulytė

  

Lietuvių kalbos tikslo konstrukcijos su slinkties veiksmažodžiais

   

       Slinkties veiksmažodžiais vadiname ne tik judėjimą (eiti, skristi, plaukti), bet ir judėjimo skatinimą (kviesti, siųsti, varyti) bei daikto padėties keitimą (sėsti – sodinti, klauptis – klupdyti) žyminčius veiksmažodžius.

       Konstrukcijos su slinkties veiksmažodžiais žymi tikslą kaip siekiamą dalyką (siekinį). Tikslas lietuvių kalboje yra reiškiamas kilmininku ar kilmininku su bendratimi (nuėjo vandens (atnešti)), taip pat viena bendratimi, užimančia kilmininko poziciją (nuėjo maudytis, atsisėdo pailsėti). Tokia bendratis yra pakeitusi specialią tikslo reikšmės formą – supiną (atsisėdo pailsėtų, nuėjo vandens atneštų).

       Tam tikromis leksinėmis sąlygomis tikslą žymi ir kai kurios krypties (galinio taško) prielinksninės konstrukcijos: į su galininku veiksmažodžių abstraktų (nuėjo į susirinkimą, pakvietė į vestuves), prie su kilmininku tam tikrus daiktus (ne vietas!) žyminčių daiktavardžių (nuėjo prie rugių, sėdo prie knygų). Tokiais atvejais išlieka ir slinkties galinio taško reikšmė, kuri šiems prielinksniams yra pagrindinė.

       Tikslą gali žymėti ir priežasties reikšmės prielinksnis dėl su kilmininku, pavartotas ne tik su slinkties, bet ir su kitais aktyvaus veiksmo reikšmės veiksmažodžiais (lenktyniauja dėl pirmos vietos, kovoja dėl laisvės, varžosi dėl žemės).

       Tikslo konstrukcijos tarp savęs susijusios sinoniminiais ryšiais. Susidaro kelios sinonimų eilės, į kurias įeina bendratis:

1) bendratis / kilmininkas veiksmažodžių abstraktų (nuėjo pagulėti / pogulio, susirinko pasikalbėti / pokalbio);

2) bendratis (iš daiktavardžių išvestų veiksmažodžių su priesaga -auti) / kilmininkas / kilmininkas su bendratimi veiksmažodžio, žyminčio į objektą nukreiptą įprastą veiksmą (nuėjo pietauti / pietų / pietų valgyti);

3) bendratis / į su galininku veiksmažodžių abstraktų (jei jų reikšmė nėra nutolusi nuo pamatinio veiksmažodžio) (išvyko medžioti / į medžioklę, atskubėjo pagelbėti / į pagalbą, grįžo sergėti / į sargybą, bet tik nuėjo į pabaigtuves (ne *pabaigti));

4) prie su kilmininku tam tikrus daiktus (ne vietas) žyminčių daiktavardžių / to paties daiktavardžio kilmininkas su bendratimi veiksmažodžio, reiškiančio į nurodytą objektą nukreiptą įprastą veiksmą (nuėjo prie linų / linų rauti, nuskubėjo prie šieno / šieno grėbti, vaiką išsiuntė prie žąsų / žąsų ganyti);

5) prie su kilmininku / bendratis su įnagininku (kai daiktavardis žymi instrumentą) (sėdo prie ratelio / verpti rateliu, sėdo prie pianino / groti pianinu, susirinko prie kortų / lošti kortomis).

Kilmininkas prie tranzityvinio veiksmažodžio bendratis dėl sintaksinių ryšių pergrupavimo kartais esti keičiamas galininku, pvz.: nuėjo aplankyti senelės / senelę.