Archivum Lithuanicum 2

Klaipėdos universitetas
Šiaulių universitetas
Lietuvių kalbos institutas
Vilniaus universitetas
Vytauto Didžiojo universitetas

Archivum Lithuanicum
Lietuvių kalbos institutas
P. Vileišio g. 5

LT-10308, Vilnius, Lietuva
El. paštas / e-mail: subacius@lki.lt, subacius@uic.edu

ARCHIVUM LITHUANICUM 2 (4,26 MB) (PDF formatu)

Redaktorių kolegija:

Habil. dr. Giedrius Subačius (vyriausiasis redaktorius), Lietuvių kalbos institutas, University of Illinois at Chicago

Dr. Ona Aleknavičienė, Lietuvių kalbos institutas
Habil. dr. Saulius Ambrazas, Lietuvių kalbos institutas
Dr. Roma Bončkutė, Klaipėdos universitetas
Prof. Pietro U. Dini, Universita di Pisa
Dr. Jolanta Gelumbeckaitė, Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus universitetas
Dr. Birutė Kabašinskaitė, Vilniaus universitetas
Doc. dr. Rūta Marcinkevičienė, Vytauto Didžiojo universitetas
Prof. habil. dr. Jochen D. Range, Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald
Dr. Christiane Schiller, Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald
Prof. dr. William R. Schmalstieg, Pennsylvania State University
Doc. dr. Skirmantas Valentas, Šiaulių universitetas

Turinys

Archivum Lithuanicum 2    5

Straipsniai

Ona Aleknavičienė Ar Jono Bretkūno Biblija buvo jo Postilės redagavimo šaltinis?    11

Eugenija Ulčinaitė Lietuvos vardo kilmės aiškinimas XVI–XVII amžiaus raštuose    51

Guido Michelini Martyno Mažvydo Gesmes Chriksczoniskas ir Luko Losijaus Psalmodia    61

Jolanta Gelumbeckaitė Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviškos knygos    75

Vincas Urbutis Kaip Mikalojus Daukša vertė Jokūbo Vuiko naujadarus    99

Bronius Maskuliūnas Refleksyviojo posesyvumo raiška Mikalojaus Daukšos Postilės perikopėse    107

Ieva Šenavičienė Motiejaus Valančiaus taisymai Simono Daukanto Maldos katalikų rankraštyje    125

Pietro U. Dini Giambattistos Bodoni’o Parmoje išleistas lietuviškas „Tėve mūsų“ (1806)    139

Arnoldas Piročkinas Jonas Jablonskis redaguoja Vaižgantą    151

Publikacijos

Alma Braziūnienė Martyno Mažvydo ir Baltramiejaus Vilento autografai    167

Recenzijos

Wolfenbüttelio postilė, 1995 (Jolanta Gelumbeckaitė)    173

Ingė Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje irMažojoje Lietuvoje, 1999 (Ona ALEKNAVIČIENĖ)    195

Martynas Mažvydas and Old Lithuania, 1998 (William R. SCHMALSTIEG)    219

Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai raštai, 1996 (Gertrud Bense)    227

Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis, Kazys Morkūnas, Algirdas Sabaliauskas, Vincas Urbutis, Adelė Valeckienė, Aleksandras Vanagas, Lietuvių kalbos enciklopedija, 1999 (Alfred BAMMESBERGER)    239

Kaisa Häkkinen, Agricolasta nykykieleen. Suomen kirjakielenhistoria, 1994 (Regina VENCKUTĖ)    243

Diskusijos, apžvalgos

Giedrius Subačius XVII–XIX amžiaus lietuvių kalbos gramatikų publikavimo būklė    255

Saulius Ambrazas Dvi daktaro disertacijos apie Jono Bretkūno raštus    269

Rimas Žilinskas Neparengti parengtieji Balio Sruogos Raštai    277

Kazys Morkūnas Jurgio Gerulio kursai tarmėms tirti    283

Asta Leskauskaitė, Edmundas Trumpa Antroji Greifswaldo universiteto jaunųjų baltistų vasaros akademija    291

Birutė Kabašinskaitė Tarptautinė konferencija Mikalojaus Daukšos Postilės jubiliejui paminėti    295

Christiane Schiller Baltistik in der Bundesrepublik Deutschland: Zu Aufgaben und Perspektiven    299

Archivum Lithuanicum tekstų rengimo principai    303

  

Į viršų

 Santraukos – Zusammenfassungen – Summaries

Ona Aleknavičienė

Ar Jono Bretkūno Biblija buvo jo Postilės redagavimo šaltinis?

  

Santrauka

Šiame straipsnyje nagrinėjamas Jono Bretkūno Postilės (1591, BP) ir jo versto Naujojo Testamento (baigtas versti 1580 metais, BNT) santykis. Analizuojant ryšį tarp BP ir BNT perikopių turėti du pagrindiniai tikslai: 1) įsitikinti, ar BP perikopės artimesnės Baltramiejaus Vilento Euangelijų bei Epistolų (1579, EE) perikopėms negu BNT; 2) atsakyti į klausimą, ar BNT galėjo būti BP perikopių redagavimo šaltinis.
Atlikta tekstologinė analizė iš dalies patvirtino Liudviko Rėzos 1816 metais keltą mintį, kad pamokslų rinkinį Bretkūnas sudarė pagal Vilento EE: 67 perikopės iš 69 imtos iš EE, bet ne iš BNT. Kita vertus, šios Biblijos ištraukos nėra paprastas Vilento tekstų perspaudas – tai nemažai taisytas nuorašas.
Įtikinamų įrodymų, kad Bretkūnas, redaguodamas iš Vilento EE imamas ištraukas, būtų rėmęsis savo BNT rankraščiu, nerasta. Jau anksčiau nustatyta, kad papildomai į BP įdėta perikopė Mt 3,13–17 ir pridėtos (Vilento EE praleistos) Biblijos eilutės nėra nurašytos iš BNT, o verstos iš naujo. Teiginį, kad taisant į BP dedamus EE tekstus nesiremta BNT, pagrindžia tokie faktai:
1. Jei taisant Vilento tekstą BP pakeisti kalbos vienetai sutampa su BNT, tai dažniausiai sutampa ir dar su kuriuo nors iš originalų arba net su keliais. Nurašant EE tekstą, BP pridėti žodžiai, kurie yra tik BNT, dažniausiai yra nesavarankiški ir didelės įrodomosios vertės neturi. BP praleisti žodžiai, kurių nėra tik BNT, taip pat yra mažareikšmiai.
2. Kai kur BP skiriasi nuo EE ir sutampa su BNT dėl to, kad Bretkūnas, vedamas gero lietuvių kalbos jausmo, šiek tiek nutolsta nuo originalų. Šie sutapimai nulemti lietuvių kalbos sistemos.
3. Dauguma kitų BP ir BNT sutapimų aiškintini lietuvių kalbos sinonimijos išgalėmis: BP ir BNT sutampa, bet nuo EE skiriasi paprastai labai artimás reikšmės leksiniai ir sintaksiniai sinonimai.
4. Kai kurie BP ir BNT sutampantys, bet nuo EE besiskiriantys kalbos vienetai yra Bretkūno kalboje jau nusistovėję terminai ar konstrukcijos: juos siekiama išlaikyti ir BP, ir BNT.
5. Rengdamas BP Bretkūnas nesinaudojo savo BNT dėl to, kad tuo metu jo versta Biblija dar nebuvo aprobuota.

Eugenija Ulčinaitė

Lietuvos vardo kilmės aiškinimas XVI–XVII amžiaus raštuose

 Santrauka

Šiame straipsnyje keliama mintis, kad lotyniška Lietuvos vardo rašymo tradicija nuo pat Kvedlinburgo analų (Annales Quedlinburgenses, 1009) Lituae, Letthowie, Lettonia, Litwania ir t. t. siejasi su XVI–XVII amžiaus filologinėmis „teorijomis“, bandžiusiomis Lietuvos vardą kildinti iš lotyniškų žodžių litus ‘krantas’, lituus ‘ragas; trimitas’ arba iš vardo Italia (> l’Italia > Lituania). Be to, forma Lithuania (raidės vietoj ) gali rodyti ir graikiškos rašybos įtaką.

Guido Michelini 

Martyno Mažvydo Gesmes Chriksczoniskas ir Luko Losijaus Psalmodia

 Santrauka

 Šiame straipsnyje nustatyta, kad bent 24 Martyno Mažvydo giesmyne (Karaliaučius, 1566–1570) esančių kūrinių tekstai ir melodijos turi reikšmingų sutapimų su Losijaus giesmyno Psalmodia, hoc est, Cantica sacra veteris ecclesiae selecta (Nürnberg, 1553) atitikmenimis. Tuo remiantis daroma išvada, kad Mažvydas versdamas veikiausiai naudojosi šiuo svarbiu liuteronišku šaltiniu. Be to, šis darbas rodo, kad tiriant senąsias lietuviškas giesmes, jų vertimą, būtina nustatyti ne tik jų tekstų, bet ir melodijų šaltinius.

Vincas Urbutis

Kaip Mikalojus Daukša vertė Jokūbo Vuiko naujadarus

 Santrauka

 Iš apžvalgos ryškėja bendra išvada, kad su naujadarų vertimo sunkumais Daukša dažniausiai yra dorojęsis visai sėkmingai. Reikia, tiesa, nepamiršti, kad ir Vuikas ne ypatingai jį vargino: naujadarų griebdavosi retai ir bemaž vien tokių, kurie neišklysdavo už lenkų kalbos įprastinės žodžių darybos sistemos ribų ir todėl buvo pakankamai aiškūs, suprantami. Versdamas palyginti savarankiškai, ne pamorfemiui, pirmiausia žiūrėdamas perteikti turinį, Daukša dažniau ne panašaus lietuviško darinio ieško ar jį darosi, o tenkinasi iš esmės pamatinių žodžių vertimu: chłopczysko – vaikas (1), krwawotok – kraujo plūdimas (2). Tik sykį vietoj Vuiko naujadaro atsiranda jo vertinys: wsiarz – kieminykas (7). Dar viena išeitis – naujadaro skolinimas, paprasčiausias perkėlimas į lietuvišką vertimą, labiau pateisinamas tik tada, kai šalia yra toks pat skolintas pamatinis žodis: sakramentarz – sakramentorius (6) : sakramentas. Panašiai kaip tikrieji naujadarai perteikiami ir maišiniai – arba pirmojo žodžio iš dviejų kryžminamųjų reikšmės atliepiniu: matematactwa (pl.) – matematikos (3), matemataczmatematikas (4; taip du kartus), arba skolinant maišinį: matemataczmaktematočius (klaidingai vietoj matematočius) (4; taip kartą). Tik atskiresnis atgalinis naujadaras ropa (iš ropucha) Daukšos nesuprastas ir išverstas kaip jo homonimas – pūliai (sklimstė) (5).

Bronius Maskuliūnas

Refleksyviojo posesyvumo raiška Mikalojaus Daukšos Postilės perikopėse

 Santrauka

Straipsnyje analizuojamos refleksyvinės-posesyvinės Daukšos Postilės perikopių konstrukcijos ir jų atitikmenys Wujeko Postilės trečiajame leidime. Tais atvejais, kai DP ir WPm trečiojo leidimo atitikmenys skiriasi, pasitelkiami ir kiti prieš Daukšos Postilės pasirodymą išėję WPm leidimai (pirmasis, antrasis, ketvirtasis). Refleksyvaus posesyvumo raiškos analizė patvirtina jau anksčiau iškeltą prielaidą, kad versdamas perikopes Daukša kartais nutoldavo nuo Wujeko teksto ir vartodavo kitokią konstrukciją. Tačiau tokių atvejų labai mažai. Iš daugiau negu 250 refleksyvinių-posesyvinių konstrukcijų nesutampančios sudaro apie septynis procentus.
Lyginant nuo Wujeko Postilės besiskiriančius DP pavyzdžius su papildomais šaltiniais, matyti, kad dažniausiai tokiais atvejais Daukšos vartosena sutampa su Vilento Evangelijomis bei Epistolomis arba yra individuali. Įžvelgti tiesioginę Vulgatos įtaką aptariamosioms konstrukcijoms retai kada galima.
DP perikopėse vyrauja įvardinė refleksyvaus posesyvumo raiška. Abu lyginamieji autoriai dažniausiai vartoja tiek lietuvių, tiek ir lenkų kalbai nebūdingą įvardinio refleksyvumo raiškos modelį, kai vietoj refleksyvinių vartojami nerefleksyviniai 1 ir 2 asmens įvardžiai. Tai aiškintina lotynų ir graikų kalbų, iš kurių verstos evangelijų ištraukos, įtaka. Tais atvejais, kai ir Wujeko tekstas skiriasi, refleksyvų vartosena DP sietina su Vilentu, nes pastarojo Evangelijose bei Epistolose nelietuviškas refleksyvumo raiškos modelis dar dažnesnis.
Veiksmažodinė refleksyvaus posesyvumo raiška kalbamosiose perikopėse labai negausi, pasitaikantys tokios vartosenos atvejai Daukšos ir Wujeko tekstuose dažniausiai sutampa.

Ieva Šenavičienė

Motiejaus Valančiaus taisymai Simono Daukanto Maldos katalikų rankraštyje

Santrauka

Straipsnyje siekiama datuoti Motiejaus Valančiaus taisymus, padarytus Simono Daukanto Maldos katalikų 1842 metų rankraštyje. Iki šiol laikyta, kad rankraštis Valančiaus buvęs taisytas 1842 metais. Remiantis lietuviškų religinių raštų cenzūravimo specifika XIX amžiaus Lietuvoje, rankraščio išvaizda – svetimų teksto įrašų bei taisymų identifikacija, jų ypatumais ir chronologija, lapų numeracijos savitumais, Valančiaus rašyto teksto popieriaus pobūdžiu, užklijų klijavimo ypatumais bei jų sąsaja su rankraščio dvasinės ir pasaulietinės cenzūros atributais, daroma išvada, kad minėti Valančiaus taisymai Daukanto rankraštyje greičiausiai atsirado 1847 metais, rankraštį pristačius cenzūrai. Valančiaus taisymai buvo neoficialūs, rekomendacinio pobūdžio.

Pietro U. Dini

Giambattistos Bodoni’o Parmoje išleistas lietuviškas „Tėve mūsų“ (1806)

Santrauka

 Šiame straipsnyje aptartas lietuviškas „Tėve mūsų“ tekstas, paskelbtas žymaus raidžių kūrėjo ir spaustuvininko Giambattistos Bodoni’o knygoje ORATIO DOMINICA IN CLV. LINGVAS VERSA ET EXOTICIS CHARACTERIBUS PLERVMQUE EXPRESSA (Parma, 1806). Analizė rodo, kad Bodoni, nemokėjęs lietuvių kalbos, šią maldą paėmė iš Jacques’o Marcelio išspausdintos knygos ORATIO DOMINICA CL LINGUIS VERSA, ET PROPRIIS CUJUSQUE LINGVAE CHARACTERIBUS PLERUMQUE EXPRESSA (Paris, 1805). Tačiau pirminis šaltinis – tai turbūt „Tėve mūsų“ tekstas, esantis 1660–1662 Londone rengtame Samuelio B. Chylinskio Biblijos vertime. Iš čia ši malda XVII–XVIII amžiuje buvo perspausdinama kitų Collectores Orationis Dominicae (pvz., Wilkinso, Hervaso) ir plačiai paplito po įvairius Europos leidinius.

Arnoldas Piročkinas

Jonas Jablonskis redaguoja Vaižgantą

Santrauka

Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip Jonas Jablonskis apie 1919 metus taisė Vaižganto Augštaičių vaizdelius, kurie buvo surinkti 1914 metais, bet taip ir neišleisti (laužinys saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje, sign.: f. 1 – D 394). Analizė leidžia patikslinti kai kurių Jablonskio taisymų chronologiją. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad jau apie 1919 metais jis pradėjo taisyti žodžius by, bliūdas, išmetinėti, neužilgo, trumpąsias veiksmažodžių bei dalyvių be formas (pvz.: rodės, išvydus). Išaiškėja gana sudėtingas Jablonskio požiūris į Vaižganto vartojamas tarmybes. Vienas iš svarbiausių žodžių keitimo laužinyje principų – neteikti rytų aukštaičio Vaižganto kūriniams iš kitų tarmių paimtų žodžių. Kita vertus, Jablonskis ryžtingai taiso rytų aukštaičiams įprastą priešdėlį in-. Be to, netikėta, kad Jablonskis palieka netaisytus tokius slavizmus kaip nabagėlė, pasažirius, vagzalas ir kt. bei kai kurias verstines konstrukcijas (pvz.: ant pat sumos benuvažiuosime).